Pagrindinė laimės paslaptis - gebėjimas palaukti

Taip, velniai rautų, jie teisūs: kuo daugiau metų, tuo daugiau kantrybės.

Kiek problemų gyvenime atsiranda dėl to, kad nesugebame palaukti! 

Ne kentėti – čia moterys netgi perdeda (jų gebėjimą viską atleisti kartais reikėtų ir pamažinti), o būtent palaukti. Neužsidegti iškart, kai viršininkas nepelnytai išbarė.

Neatsakyti tą pačią sekundę į grubius žodžius parduotuvėje ar viešajame transporte.

Neskambinti vyrui, kuris nerodo suinteresuotumo. Valandą po barnių nevažiuoti taikytis pas mylimąjį, kuris pats prasikalto.

Nerėkti atgal, kai vyras neįspėjęs pakelia toną. Ir dar daugybė „ne“, nes kai esi jauna – emocijos, hormonai liejasi per kraštus, o meilės sau – mažai.

Kai subrendi kaip asmenybė, netgi tie, kurie neišvengiamai išvesdavo iš kantrybės, pažymi: „Kokia tu kantri!“

. O tu net nežinai ar džiaugtis tuo, ar liūdėti. Nes iš vienos pusės, kantrybė – vienareikšmiškai nėra jaunatvės požymis, iš kitos pusės, kartais jauti neįtikėtiną malonumą dėl to, jog gali save kontroliuoti, jog savidisciplina tau – ne tuščias žodis, ir tu tai sugebi.

Jūsų gyvenime, turbūt, vyksta arba vyko kažkas panašaus… 

Parašei vieną piktą žinutę, norisi iš paskos dar aštuonias išsiųsti ir viską paaiškinti.

Susipykai su artimu žmogumi kalbėdama telefonu, norisi tuoj pat perskambinti ir išsakyti viską iki galo ir skambinti tol, kol numeris nebus užblokuotas.

Vaikinas neatidarė durų, skambinsi į durų skambutį tol, kol iškvies policiją. Išsiuntei paskutinį atsisveikinimo elektroninį laišką, o paskui dar tris pačius paskutiniausius, o po dviejų dienų – vieną susitaikymo laišką.

Išsakei viską mamai, išėjai iš namų, o sekantį vakarą grįžai, nes išsinuomoti butą – toli gražu ne pasaka.

Nusprendei išsiskirti su vyru, susinervinusi pagrasinai pareiškimu, o už dienos atėjai prašyti pinigų batams.

Trenkei durimis viršininko kabinete, po pusvalandžio atnešei pareiškimą dėl išėjimo iš darbo, naktį praverkei, o ryte sutikai dirbti viršvalandžius ne pagal savo pareigas.

Tuo pačiu nubraukei visus pirmojo žingsnio pasiekimus, praradai savigarbą ir pasirodei, kaip visiškai nesugebanti susivaldyti. Jeigu tik būtum tada sustojusi…

Suvaldyti sąmonės srautą, kai sieloje siautėja uraganai, labai sudėtinga. Tokia savitvarda – aukščiausia klasė. 

Tas, kas moka reikiamu momentu tiesiog pasakyti sau: „Stop!”, vienareikšmiškai gali laimėti bet kokį karą ir bet kokią partiją.

Jūs renkatės, kas Jums padės: skaičiuoti iki šimto, dauginti mintyse tris šimtus šešiasdešimt iš dviejų šimtų keturiasdešimt septynių, suskaičiuoti visus raudonus daiktus aplinkui.

O gal sudaužyti velniop savo mobilųjį telefoną, kai taip ir traukia surinkti numerį. Arba eiti paverkti vonioje.

Arba išeiti į lauką ir penkiolika kartų apeiti visą savo rajoną. Ir dar krūva būdų susitvarkyti su savo jausmais – su savo savigarba.

Kartais gyvenime ateina diena, kai supranti, jog tai, kas priklauso tau, bus tavo ir kartu su tuo supratimu ateina ramybė. 

Pradedi aiškiai suvokti, kad geriausiu pasirinkimu gali būti toli gražu ne tai, ką gyvenimas tau siūlo šiuo metu.

Jeigu dėl kažkokios priežasties norisi verkti, tai reikėtų daryti nedelsiant, o visus laiškus ir žinutes išsiųsti tik ryte (jeigu su saulėtekiu neateina ir saulėtekis sieloje).

Supranti, kad po tavo trisdešimt penkerių ateis ir trisdešimt šešeri ir trisdešimt septyneri metai…Ir gyvenimas nesustos: sutiksi vertą savęs vyrą, gims vaikai ir darbas bus mielas širdžiai.

Ką jau apie dvidešimt penkerius kalbėti, kur jau skubėti?

Panašu, jog gebėjimas palaukti – vos ne pagrindinė laimės paslaptis. 

Ne griebti pirmą pasitaikiusį variantą, o paimti būtent tą, apie kurį svajojai, ne leptelėti pirmą, kas atėjo į galvą ir ko pasigailėsi, o atsakyti tiksliai, subtiliai, tiesiai į tašką – ir pajausti tikrą malonumą dėl to, kad sugebėjai ištverti ir pasiekti tikslą.

Nes teisingas sprendimas – patiekalas, kuris valgomas šaltas.

Jūs galite prieštarauti: „O kaip gi emocinis intelektas, jeigu vien užgniaužti emocijas?”. Ne užgniaužti, o jas suvokti ir valdyti, atitinkamai padėti ir mąstymui.

Tik retais atvejais staiga priimti sprendimai būna efektyvūs. Emocinis intelektas – tai tikrai ne isterika.

Svarbiausia tai, kad kantrybė ugdo savigarbą. To tikrai vertėtų gyvenime pasimokyti.