Taigi galima teigti, jog egzistuoja tam tikros kryptys, kurias pasirinkus, dažniau galime džiaugtis moteriška šeimynine laime. Šiame straipsnyje ir pakalbėsime apie kelias iš jų.
Vienos gražiausių pasaulyje, bet vienišos ir nelaimingos?
Turbūt vienas dažniausių moterų skundų skelbia, kad „Lietuvoje normalių vyrų nėra“.
Taip kalba ir vis dar vienišos žaviosios lyties atstovės, ir tos, kurioms jau ne kartą teko nusivilti jų nevertinusiais, dėl jų nesistengusiais vyrais.
Nerečiau tenka girdėti ir gan išmintingą nuomonę, kad pačios lietuvaitės yra dėl to kaltos, išlepinusios vyrišką giminę nesibaigiančiais bandymais bet kokia kaina įtikti, prisigerinti, pasikloti kaip kilimėlis po kojomis bei nieko mainais neprašant duoti viską, ko tik JIS gali panorėti. Kaip gi yra iš tikrųjų?
Akivaizdu, kad visomis jėgomis bandome pateisinti taisykles, sakančias, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį bei tai, kad vyrai myli akimis.
Todėl natūralu, kad visame pasaulyje lietuvaitės yra giriamos už ypatingą fizinį grožį, seksualumą, tai, kad nepasidažiusios ir neišsipuošusios net šiukšlių išnešti neiname, tai, kad esame tobulos šeimininkės – netingime ir namus gražiai prižiūrėti, mokame ir maistą skaniai ruošti, ir rūpestingai vaikus auginame.
Žodžiu, pažiūrėjus iš šono, viskas tobula.
Klausimas tik, ką už šias nuolatines pastangas gauname mainais, ar jaučiamės įvertintos? O gal nuolat to įvertinimo ir padėkos laukiame, o nesulaukusios jaučiamės nusivylusios?
Ar tikrai turime būti tobulas, visus patogumus vyrui suteikiantis komplektas, jei norime surasti ir išlaikyti savąjį misterį Tobulybę?
1. Idealus balansas tarp „imti ir duoti“
Moteris biologiškai yra užkoduota besąlygiškai duoti. Save, savo meilę, kūną, dėmesį. Taigi, duoti daugiau mažiau mokame visos. Iššūkis daugeliui vis dar yra išmokti priimti. Nuoširdžiai, su džiaugsmu, be kaltės ar skolos jausmo.
Deja, jau nuo mažų dienų stebėdamos savo sunkiai dirbančias, šeimyniškas mamas, mokiusias mus būti paklusniomis, geromis ir pasiaukojančiomis, daugiausia matėme nuolatinio „davimo“ pavyzdžius.
Todėl nenuostabu, kad girdėdamos liaupses, lepinamos, gaudamos dovanas ir kalnus dėmesio galime jaustis nejaukiai ar net įtariai („o ką turėsiu duoti už tai mainais?“). Tarsi pačios savaime nebūtume vertos viso pasaulio meilės.
Tarsi turėtume ją nuolatos pelnyti savo puikiu elgesiu, nepriekaištinga išvaizda, atitinkančia aukščiausius standartus bei kuo didesniu viešai demonstruojamu, dėmesį traukiančiu seksualumu. Jei pačios netikime savo verte, kaip galime laukti, kad tuo patikės mūsų partneris?
Žinote anekdotą apie dvi namų šeimininkes? Viena iš jų sunkius krepšius namo tempė, visą dieną virė, kepė, visus kampus šveitė ir blizgino iki pat vakaro, kol vyras grįžo namo, o pati nespėjo nei pailsėti, nei purvinų rankų nusiprausti, nei pasipuošti.
Grįžęs vyras ilgai žvalgėsi, žvalgėsi ir sako: “Nu taip visur švaru, kad net nėra, kur purvinų batų pastatyti!” – ir įdavęs juos laikyti žmonai, nuėjo TV žiūrėti. Kita moteris šiek tiek apsitvarkė, kažką pagamino ir likusią dieną skyrė grožio procedūroms, poilsiui ir sau.
Grįžęs namo vyras apsižvalgė po kambarius, mostelėjo ranka, o tada pastatė kampe purvinus batus ir neatitraukdamas akių nuo žmonos nusivedė ją tiesiai į lovą.
Žinoma, anekdotuose situacijos smarkiai pagražintos, bet tiesos ir čia yra.
Pakalbėkime apie dažną poroje vykstantį „davimo-ėmimo“ mechanizmą. Vyrų psichologijoje nėra natūraliai užfiksuotas besąlyginis davimas, nesitikint nieko mainais.
Jie mieliau ima, todėl jei davimo-ėmimo procesas visuomet prasideda nuo moters, kuri duoda ir duoda daugiau, o pati imti nemoka, pradžioje jos pastangomis džiaugęsis vyras, su laiku tiesiog ima į viską žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką ir galiausiai net didžiausių paslaugų bei rūpesčio nebevertina.
Moteris stengiasi kaip įmanydama, aukodama viską, ką turi geriausio, bet kuo daugiau ji duoda, tuo mažiau gauna. Užburtas ratas tęsiasi tol, kol kuriam nors vienam tiesiog atsibosta.
Yra daug geresnis „duoti- imti“ variantas. Jeigu moteris leidžia vyrui ja rūpintis, jai dovanoti savo laiką, dėmesį, dovanas, jis tai mielai daro. Nuoširdžiai ir dėkingai jas priimdama moteris skatina vyrą duoti dar daugiau, o pati gaudama jaučia natūralų poreikį atsakyti tuo pačiu. Gavusi, ji atsako duodama. Matydamas dėkingumą, vyras duoda dar. Vėl gauna atsaką. Tai gali tęstis be galo.
Neapsikraukime niekad nesibaigiančiais darbais, paiaukojančiai susigriebdamos šeimoje visas atsakomybes ir pareigas (“o kas, jei ne aš?”), nes su išgręžta kempine tikrai nėra apie ką kalbėtis, o iš tuščio ąsočio ir kitiems neįpilsi.Geriau būkime „nepatogiomis“ moterimis, kurios ne tik pačios moka save palepinti, bet ir kurioms visuomet reikia vyro lepinimo, paslaugų, pagalbos, dėmesio ir patarimų.
Būkime princesėmis, kurias visuomet reikia užkariauti, kurių reikia siekti, šalia kurių negali sau leisti visiškai atsipalaiduoti ir apkerpėti nuo nieko neveikimo.
Jeigu tokių gebėjimų šiuo metu neturime, jų su laiku galime išmokti. Tereikia pradėti.
2. Moteris, kuri žino savo vertę ir pati save gerbia bei myli
Gražiausias moters papuošalas, kuriam neprilygsta jokie feromonai ar mados standartus atitinkantys išorės bruožai – tai jos iš vidaus spinduliuojantis pasitikėjimas savimi.
Ne arogancija, kietumas ar puikybė, bet šiltas moteriškas besąlyginės meilės sau jausmas, kurio spinduliavimą neabejotinai jaučia visi aplinkiniai – ypač vyrai.
Kai moteris pati save vertina, myli, kai ji dėkinga sau ir savo kūnui už tai, kad jis jai ištikimai tarnauja, tai visuomet matosi ir ypatingai traukia, o taip pat įpareigoja ir kitus ją atitinkamai mylėti bei gerbti.
Tai žinodamos, kodėl visvien kartais principingai gainiojamės ir siekiame dėmesio tokių vyrų, kurie nėra apsisprendę, ar nori su mumis būti, tokių, kurie patys nežino, ko nori, kurių elgesio trūkumams visuomet randame šimtus pasiteisinimų arba dar blogiau – kaltę dėl jų prisiimam sau?
Po to skundžiamės, kad mums lipa ant galvos ar kad patikimų ir moteris iš tiesų gerbiančių vyrų nėra.
Bet ar mes pačios savo žodžiais ir veiksmais aiškiai parodėme, kad save gerbiame, taigi be išlygų to tikimės iš kitų?
Žinoma, pasakyti lengviau nei padaryti. Pasitikėjimo savimi, savivertės, meilės savo kūnui klausimų šaknys glūdi mūsų vaikystėje, nes formuojasi per santykius su tėvais, mokytojais ir kitais autoritetais. Bepigu sakyti – mylėk save ir savo kūną.
O jeigu viduje kartojant afirmacijas „aš esu nuostabi“, „aš esu verta meilės“, „aš myliu savo kūną“ visi to kūno plaukeliai pasišiaušia dėl vidinio pasipriešinimo ir giliai glūdinčių vaikystės žaizdų?
Stiprius vidinius savęs priėmimo ir vertinimo blokus nešiojasi daug daugiau žmonių nei galėtum pagalvoti, bet tai nėra nepataisoma.
Visos žaizdos vienaip ar kitaip per tam tikrą laiką išgyja, taigi turintiems jų daugiau ir rimtesnių, labai vertėtų pasigilinti į santykių su tėvais ir patirtų vaikystės traumų temas.
Svarbiausia – išdrįsti, nes pakeitus vidines programas mūsų asmeniniame gyvenime prasideda stebuklai ir meilė sau tarsi stipriausias feromonas traukia prie mūsų priešingą lytį.
3. Moteriška moteris, kuriai reikia vyro
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur daugelį metų buvo keliamos ant pjedestalo pilnai savarankiškos, didelę karjerą susikūrusios moterys, kovojančios vienoje lygoje su vyrais, „kieta boba“ tapo siekiamybės standartu.
Natūralu, kad tokioje terpėje vietos švelniam, trapiam moteriškumui ir įprastiems gamtos dėsniais nulemtiems santykiams „vyras ir moteris“ nebelieka.
Jeigu moteris yra „boba dyzelis“, kuri už viską prisiima atsakomybę ir viską gali, kam jai vyras gynėjas, užtarėjas ir šeimos galva?
Iš tiesų gal ir patogu, kai viską galime pasidaryti pačios, taip ir tada, kai mums to reikia, kai nieko nereikia prašyti, šimtus kartų kartoti, o po to dar šimtus kartų dėkoti. Bet yra ir kita medalio pusė.
Ar žinojote, kad perdėta atsakomybė ir emocinė našta, kurią sau mėgsta užsikrauti moterys – viena iš nepaliaujančiai augančio viršsvorio priežasčių, nes mūsų kūnas tarsi veidrodis atspindi vis augančią naštą, kurią savanoriškai tempiam? Beto – jeigu moteris pati sau yra vyras, kokia rolė lieka jos partneriui?
Anot vyrų, geriausiai jie jaučiasi šalia moterų, kurioms visuomet yra reikalingi. Jeigu moteris yra valdinga, kontroliuojanti, dalinanti neprašytus patarimus (su pačiais geriausiais ketinimais, aišku) ir itin savarankiška, su laiku vyras natūraliai pradeda su ja konkuruoti ir netgi konfliktuoti.
Kita vertus, jeigu moteris yra trapi, švelni, mylinti ir prašanti pagalbos, šalia jos jis jaučiasi galingas, svarbus gynėjas, kuriam didžiausias malonumas yra ja rūpintis ir jai padėti.
Taigi, jeigu norime turėti rūpestingą ir mylintį vyrą, leiskime jam tokiu būti.
Atidėkime į šalį savo orumą bei puikybę ir prašykime, leiskime jam mums padėti, net jeigu buitinius ar bet kokius kitokius darbus jis atlieka ne taip tobulai ir ne taip greitai, kaip tai padarytumėme pačios. Niekuomet jo pagalbos nekritikuokime ir visuomet padėkokime – tuomet tos pagalbos ir dėmesio sulauksime visuomet.
4. Moteris, kuri moka stumti ir traukti
Žinoma, kaip ir visur kitur, būnant moteriška moterimi, yra reikalingas saikas. Man visuomet labai patiko amerikiečių rašytojo Džono Grėjaus vyrų palyginimas su rūbų gumyte. Jei laikysi ją labai arti, ji bus atsipalaidavusi ir ilgainiui neatliks savo funkcijos, o jei bus per daug ištempta – gali nutrūkti. Vyrui būtina leisti atsitraukti, nuolat išlaikant poreikį sugrįžti.
Svajonių moteris neturėtų būti priklausoma nuo vyro ir prilipusi prie jo lyg lapas po lietaus.
Taip, jis turi jaustis reikalingas, bet nuolat laikantis per arti, partneriui tiesiog ims stigti oro.
Turėkite savo asmeninių hobių, kartais leiskite laisvalaikį atskirai moterų rate, tuo pačiu leisdamos jam atsitraukti, turėti savo asmeninį hobį bei laisvalaikį vyrų kompanijoje be mūsų. Jausdamas, kad yra reikalingas, bet ne pririštas už kojos, jis visuomet norės sugrįžti ten, kur jo pastangos vertinamos ir kur juo žavimasi.
Taip pereinam į paskutinį labai svarbų punktą.
5. Moteris, kuri vertina ir žavisi, o ne reikalauja ir kritikuoja
Į ką nukreipiam dėmesį, to daugiau ir gaunam. Žinote pamokančią istoriją apie dvi žmonas, aptarinėjančias savo vyrus? „Sėdi dvi moterys ir šnekasi
: Žinai, mano vyras toks kerėpla ir nevala. Su kiekvienais metais jis tampa vis nerangesnis ir netvarkingesnis, nors aš nuolat jam apie tai sakau. Kita sako: „ O mano vyras toks šeimyniškas ir nagingas. Ir kasmet jis tampa vis geresnis, dėmesingesnis bei dar daugiau laiko skiria namams. Ir aš jam irgi nuolat apie tai sakau!”
Kartais nuo kritikos susilaikyti sunku, ypač, jei esame perfekcionistės ir estetės, bet tuomet paklauskite savęs – “norite santykiuose būti laiminga ar teisi?” Reikalaudamos ir darydamos spaudimą gausime tik trumpalaikį rezultatą, nes su laiku mūsų spaudimas neišvengiamai virs partnerio atostūmiu ir vietoj to, kad gautume daugiau, gausime mažiau.
Girkite savo vyrą. Garsiai ir nuolat pastebėkite bei vertinkite jo gerąsias savybes, gerai atliktus darbus, vengdamos kritikos ir pamatysite, kad su laiku atsiranda vis daugiau poelgių, vertų pagyrimo, o vyras šalia tampa vis laimingesnis, tokia pačia darydamas ir jus.
Žinoma, visko reikia su saiku, kaip ir gamtoje. Jei augalas negaus saulės, jis neaugs, o jei bus jos kaitriuose spinduliuose per ilgą laiką, tiesiog nudžius.
Lepinkite savo partnerį moteriškos šilumos spinduliais tiek, kiek jums pataria jūsų vidinė deivė ir netruksite džiaugtis rezultatais.
Visgi, taisyklės taisyklėmis, o pats geriausias moters patarėjas yra jos vidinė nuojauta bei geras pamokas suteikiantis gyvenimas, išmokantis geriau nei bet kokios knygos, straipsniai ar mokytojai. Jokie tarpusavio santykių dėsniai niekuomet neprilygs mūsų vidiniam žinojimui, ką ir kaip reikia daryti, kad būtume santykiuose laimingos, taigi vystykime tą nuojautą, o kartu ir savo moteriškumą ir leiskime vyrams būti vyrais.
Tuomet viskas bus taip, kaip ir turi būti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą