Šuo jūsų nebijo, jis tiesiog nesupranta: grubios klaidos, kurios griauna ryšį su augintiniu

Šunų elgsenos specialistai atveria duris į visiškai kitokį gyvūnų psichologijos pasaulį: pasirodo, kad mūsų naudojami auklėjimo metodai dažnai prasilenkia su logika, kuria vadovaujasi keturkojai. Norint, kad šuo suprastų jūsų siunčiamą žinią, o ne tiesiog pradėtų jūsų bijoti, būtina perprasti esmines komunikacijos taisykles.

Šuo jūsų nebijo, jis tiesiog nesupranta: kaip teisingai drausminti augintinį

Šunų elgsenos specialistai dažnai pabrėžia, kad gyvūno auklėjimas yra ne kas kita, o abipusės komunikacijos kūrimas. 

Deja, daugelis šeimininkų sąvoką „bausmė“ suvokia per žmogiškąją prizmę, tikėdamiesi, kad šuo sugebės suprasti moralinius priekaištus, ilgus paaiškinimus ar pyktį dėl praeityje padarytų klaidų. 

Kai šuo elgiasi netinkamai, o šeimininkas bando situaciją taisyti rėkimu, fiziniu spaudimu ar izoliacija, rezultatas dažniausiai būna visiškai priešingas, nei tikėtasi. 

Gyvūnas ne pradeda elgtis geriau, o tiesiog ima bijoti savo šeimininko. 

Norint, kad šuo suprastų, ko iš jo reikalaujama, ir kartu neprarastų pasitikėjimo žmogumi, būtina suprasti kertinius šunų psichologijos dėsnius ir taikyti taisykles, kurios paverčia korekciją aiškia bei saugia komunikacija.

© AFP

Pavėluotos reakcijos spąstai ir vardo galia

Viena iš didžiausių ir dažniausiai pasitaikančių klaidų – pavėluota reakcija į netinkamą elgesį.

Šuns smegenys veikia taip, kad jos sugeba susieti atliekamą veiksmą su pasekme tik tuo atveju, jei ši pasekmė atsiranda akimirksniu, vos per kelias sekundes. 

Jei šeimininkas grįžta namo po darbo ar išeina iš dušo ir randa sugraužtą šlepetę, suplėšytą pagalvę ar padarytą balutę, bet koks bandymas bausti gyvūną yra visiškai beprasmis. 

Net jei šuniui bus rodomas sugadintas daiktas, net jei bus rėkiama ar bandoma sugėdinti, jo protas nesugebės susieti dabartinio žmogaus įniršio su veiksmu, kurį jis padarė prieš valandą.

Tas gerai pažįstamas „kaltas vaizdas“, kai šuo prispaudžia ausis, nuleidžia galvą ar bando šliaužti žeme, iš tikrųjų nėra jokio kaltės jausmo ar atgailos išraiška. 

Šunys tiesiog genialiai skaito žmonių kūno kalbą, balso toną bei emocijas. 

Matydamas supykusį šeimininką, šuo demonstruoja pasidavimo bei susitaikymo signalus, kuriais bando numalšinti agresiją ir sumažinti konfliktą, tačiau jis neturi nė menkiausio supratimo, kuo čia dėta šlepetė. 

Todėl praleidus tinkamą akimirką, lieka tik viena išeitis – tyliai viską sutvarkyti ir pagalvoti, kaip ateityje tokių situacijų išvengti.

Kitas svarbus aspektas, lemiantis auklėjimo sėkmę, yra teisingas šuns vardo naudojimas. 

Kada šuo pradeda ignoruoti kvietimą

Vardas gyvūnui privalo būti pats maloniausias garsas pasaulyje, asocijuojantis su maistu, žaidimais, glostymu ir pasivaikščiojimais. 

Tai yra vienintelis garsinis įrankis, kuris garantuoja, kad išgirdęs jį šuo su džiaugsmu atbėgs pas šeimininką. 

Jei žmogus, pamatęs šunį darantį ką nors draudžiamo, pradeda šaukti jo vardą kartu su draudžiamąja komanda, įvyksta labai pavojinga asociacija. Ilgainiui gyvūno smegenys vardą įrašo kaip signalą, reiškiantį, kad tuoj bus blogai.

Rezultatas – šuo pradeda ignoruoti kvietimą arba bėgti tolyn nuo šeimininko, o žmogus klaidingai mano, kad augintinis tapo nepaklusnus. Korekcijai visuomet reikėtų naudoti neutralius, trumpus žodžius, o vardą palikti tik teigiamam pastiprinimui.

Tampa streso šaltiniu

Panaši situacija susiklosto ir su šuns asmenine erdve, pavyzdžiui, narvu ar guoliu. Narvas namuose privalo atlikti saugaus prieglobsčio funkciją, kur šuo gali pasislėpti, pailsėti, pabūti vienas ir nusiraminti, kai aplinka tampa per triukšminga.

Jeigu supykęs šeimininkas naudoja narvą kaip kalėjimą ar bausmės vietą, kurioje šuo uždaromas po to, kai prasižengė, gyvūnas greitai praranda šį saugumo jausmo. 

Narvas tampa streso šaltiniu, šuo pradeda priešintis bandymams jį ten įvesti, o namuose nebelieka nei vienos vietos, kurioje augintinis galėtų jaustis visiškai ramiai.

Emocijų kontrolė ir draudimas džiaugtis

Emocijų valdymas taip pat vaidina esminį vaidmenį. Natūralus žmogaus instinktas liepia rėkti, kai kažkas vyksta ne taip, nes žmonių pasaulyje didesnis triukšmas asocijuojasi su rimtumu.

Tačiau šunys rėkimą supranta visiškai kitaip. Šunų bendruomenėje rėkiantis, cypiantis ar klykiantis individas yra suvokiamas kaip nestabilus, silpnas arba išsigandęs. 

Tikrasis lyderis bendrauja ramiai, užtikrintai ir žemu tonu. Būtent todėl vienas ramus, trumpas ir žemu balsu ištartas draudimas stabdo šunį kur ska efektyviau nei ilga, garsi ir emocinga tirada. 

Ramybė šuniui signalizuoja apie situacijos kontrolę, o kontrolė kelia pagarbą ir norą paklusti.

Nustoja rodyti džiaugsmą

Daugybė problemų kyla ir dėl to, kad šeimininkai linkę bausti šunį už gryną džiaugsmą. 

Šokinėjimas grįžus šeimininkui, lojimas pamačius pavadėlį ar bėgiojimas ratais atėjus svečiams dažnai vertinama kaip nepatogus, triukšmingas ir nepageidaujamas elgesys. 

Tačiau šuo nesugeba atskirti, kad jis baudžiamas už konkretų fizinį veiksmą – šuolį. 

Jo supratimu, bausmė skiriama už pačią emociją, už tai, kad jis apsidžiaugė žmogumi ar pasivaikščiojimu. 

Sistemingai slopinant šias emocijas, šuo tiesiog nustoja rodyti džiaugsmą, nebepasitinka prie durų ir tampa apatiškas. 

Teisingas kelias – ne bausti už emociją, o nukreipti ją tinkama linkme, pavyzdžiui, išmokyti šunį grįžus šeimininkui iškart atsisėsti ir už šį ramų elgesį gausiai apdovanoti.

Šuo pasimeta informacijos triukšme

Mokymo procese labai svarbus nuoseklumas ir aiškumas. Nepertraukiamas tos pačios komandos kartojimas dešimt kartų iš eilės tik išmoko šunį, kad pirmieji kartai nieko nereiškia ir galima reaguoti tik tada, kai šeimininko balsas tampa iš tiesų piktas. 

Komanda turi nuskambėti vieną kartą, o jei ji nevykdoma – reikia ramiai padėti šuniui ją atlikti fiziškai, parodant kūno pozicija. 

Taip pat negalima tikėtis, kad vienas universalus žodis tiks visoms gyvenimo situacijoms. 

Naudojant tą patį draudimą ir šokinėjimui ant stalo, ir lojimui, ir pavadėlio tempimui, šuo tiesiog pasimeta informacijos triukšme. 

Kiekviena situacija reikalauja specifinio signalo, nurodančio konkrečią elgesio korekciją.

Pasenę mitai ir teisingos alternatyvos paieška

Vienas iš labiausiai pasenusių ir žalingų mitų yra šuns nosies nardinimas į balutę, padarytą namuose. 

Šis metodas nepašalina priežasties, kodėl šuo taip pasielgė – ar tai būtų amžius, laiko trūkumas, o gal sveikatos sutrikimai. 

Tai tik sukelia didžiulę baimę daryti tai šeimininko akivaizdoje, tai šuo tiesiog pradeda ieškoti slaptų vietų už baldų. 

Be to, fizinis dominavimas, toks kaip grėsmingas kūno palinkimas virš šuns jį barant, sukelia ne norą pasitaisyti, o įjungia gynybinį arba baimės režimą, kuriame smegenys visiškai blokuoja bet kokią naują informaciją.

Pasakyti, ko negalima daryti, neužtenka

Svarbiausia taisyklė, kurią privalo įsiminti kiekvienas šeimininkas – po bet kokio draudimo šuniui privaloma pasiūlyti alternatyvą. 

Vien pasakyti, ko negalima daryti, neužtenka, nes šuo nežino, kuo užpildyti kilusią elgesio tuštumą. 

Jei šuo griebia draudžiamą daiktą, jam reikia pasakyti stabdymo komandą, daiktą paimti ir iškart duoti legalų žaislą, o jam pradėjus graužti žaislą – gausiai pagirti. 

Ši schema, susidedanti iš draudimo, alternatyvos pateikimo ir pastiprinimo, leidžia šuniui pasirinkti teisingą elgesį ne iš baimės, o sąmoningai, nes jis supranta, kad būtent alternatyvus veiksmas veda prie apdovanojimo. 

Tai ypač aktualu auginant šuniukus, kurių noras viską graužti kyla iš biologinio poreikio keičiantis dantims ar patiriant stresą, todėl bausmės čia yra beprasmės – padeda tik saugios aplinkos sukūrimas ir tinkamų graužimo objektų pasiūlymas.

Baimė ir mokymasis yra nesuderinami dalykai

Galiausiai, sėkmingas auklėjimas neįmanomas be taisyklių pastovumo. Jei taisyklės keičiasi priklausomai nuo šeimininko nuotaikos ar savaitės dienos – jei savaitgalį galima miegoti lovoje, o pirmadienį už tai sulaukiama bausmės – šuns pasaulyje taisyklė tiesiog nustoja egzistuoti.

Tai tampa neprognozuojama agresija, nuo kurios gyvūnas negali apsisaugoti. 

Taip pat visada reikėtų prisiminti, kad staigus suaugusio, anksčiau buvusio tvarkingo šuns elgesio pasikeitimas dažniausiai yra ne nepaklusnumo, o ligos ar skausmo simptomas. 

Prieš pradedant elgesio korekciją, visuomet būtina atmesti sveikatos problemas apsilankant pas veterinarą. 

Jeigu taikomi auklėjimo metodai lemia tai, kad augintinis pradeda bijoti jūsų rankų, balso ar staigesnių judesių, tai yra aiškus ženklas, kad sistema neveikia. 

Baimė ir mokymasis yra nesuderinami dalykai, o tikrasis auklėjimo tikslas yra suteikti šuniui aiškią informaciją apie pasaulį, išlaikant jo meilę bei visišką pasitikėjimą savo žmogumi.

Parengta pagal užsienio spaudą