Tiesiog kosminės sumos: kiek kainavo drabužiai Sovietų Sąjungoje?

VE.LT

2025-05-25 16:07

Kai sovietmečiu parduotuvėse staiga pasirodydavo kokybiški ir neįprasti drabužiai, jie būdavo iškart išperkami. Žmonės valandas stovėdavo nepakeliamai ilgose eilėse, kad gautų kailinę kepurę ar palaidinę su trokštamomis perlamutrinėmis sagomis.

Kai kuriems drabužių elementams buvo galima išleisti net dvi algas

Sovietų Sąjungoje nebuvo tokio didelio drabužių asortimento kaip dabar, kai galima nusipirkti daiktų pagal bet kokį skonį ir kainą.

Tuomet reikėjo išleisti dideles sumas ir tenkintis tuo, kas buvo parduotuvėse.

Vidutinė alga Sovietų Sąjungoje buvo 122 rubliai su kelių rublių paklaida. Drabužių pirkimas galėjo užimti daugiau nei pusę šio biudžeto.

Apie tai rašo „Radio Svoboda“.

Pavyzdžiui, kelnės kainavo 30 rublių. Už batus reikėjo sumokėti apie 45 rublius. Jei tai pirkti kartu, tai sudarytų 65 % darbo užmokesčio.

Vyriškas kostiumas kainavo kaip žiemos paltas – 178–189 rublių.

Vieną kartą nusipirkti ir vieno, ir kito nebūtų pavykę. Reikėtų atiduoti pusantros algos.

Už batus reikėjo sumokėti 70 rublių (60 % algos).

Pažymėtina, kad kai kurie sovietų piliečiai, kurie sekė mada, džinsus vežėsi iš kitų šalių.

Jie buvo parduodami už tuo metu milžinišką sumą – 200 rublių.

Tai beveik dvi vidutinės algos.

Drabužiai sovietmečiu: kaip buvo išnaikinta individualybė

Sovietų režimas laikė savo žmones už „geležinės uždangos“. Jiems buvo ne tik atimta žodžio laisvė, teisė keliauti ir pirkti kokybišką maistą, bet jie taip pat negalėjo rengtis kaip norėjo.

Vyriausybė griežtai reguliavo šį apribojimą, persekiodama net menkiausius nukrypimus. Taip buvo todėl, kad SSRS vadovybė manė, kad bet koks asmenybės išraiškos pasireiškimas kelia grėsmę režimui.

Sovietų žmonės dažnai dėvėjo panašius, nuobodžius, kuklius drabužius.

Dažniausiai tai nebuvo asmeninis pasirinkimas, o asortimento trūkumo pasekmė. Tačiau SSRS taip įteigė žmonėms, kad išsiskirti ir siekti geresnio gyvenimo yra gėdinga, kad tie, kurie stengėsi bent šiek tiek išsiskirti, daugelio akyse atrodė kaip nenormalūs.

Stalino valdymo laikais vyriausybė uždraudė ne tik drabužių importą, bet ir užsienio mados žurnalus.

Didžiuosiuose miestuose buvo „pavyzdiniai namai“, kuriuose buvo kuriamos naujos drabužių stiliaus tendencijos. Prieš pristatant kolekciją, ją turėjo patvirtinti vadinamoji SSRS Meno taryba.

Drabužiai daugiausia buvo niūrių spalvų ir be jokių ypatingų detalių. Spalvų paletė svyravo nuo tamsiai rudos iki pilkos atspalvių.

Žmonės dažnai imdavosi siūti savo drabužius, kad kaip nors įveiktų šią padėtį. Jie gaudavo audinius visais įmanomais būdais ir kurdavo savo dizainus, retai sekdami vakarietiškas mados tendencijas.

Apskritai, sąjungos gyventojai neturėjo nei vizijos, nei priemonių sukurti kažką „ypatingo“, todėl dauguma siūdavo po du identiškus kostiumus vasarai ir po du žiemai.

Vyrai dėvėjo proletariškas kepures, striukes, paprastus marškinius ir kelnes. Moterys dėvėjo laisvas palaidines be iškirptės ir sijonus, siekiančius žemiau kelių.

Moterų apatiniai buvo tik trijų dydžių liemenėlės ir kelnaitės su klostėmis arba be jų. Plonos nailono kojinės buvo prabanga, prieinama tik partijos tarnautojų žmonoms.

SSRS drabužiai buvo perduodami iš kartos į kartą. Tuo metu žmonės pradėjo skirti šventinius ir kasdienius drabužius.

Gražios suknelės buvo dėvimos keletą kartų per metus svarbioms progoms. Viršutiniai drabužiai buvo pritaikomi kitiems šeimos nariams.

Žmonės valandas stovėdavo nepakeliamai ilgose eilėse, kad gautų kailinę kepurę ar palaidinę su trokštamomis perlamutrinėmis sagomis.

Net griežtos kontrolės laikais kai kurie norėjo būti madingi ir perėmė užsienio mados tendencijas.

Taip atsirado stiliagos „stilyagi“ [stiliaus medžiotojai]. „Pažangių“ sovietų studentų didžiausia svajonė buvo įsigyti užsienio drabužių, tarp kurių, žinoma, buvo ir džinsai.

Tačiau „stiliagų“ gyvenimas nebuvo lengvas – juos gaudydavo patruliai, kurie nuskusdavo jiems plaukus ir suplėšydavo aptemptas kelnes. Jie buvo atleidžiami iš darbo ir pašalinami iš universitetų.

Kai TSRS susitiko su Vakarais. „Dior“ mados šou 1959 m.

Keletą metų po Stalino mirties jo įpėdinis Chruščiovas nusprendė parodyti savo modernumą ir supažindinti vietines moteris su užsienio mada. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo keletas „klestinčios SSRS“ ir „nykstančio Vakarų“ gyvenimo kontrasto vizualizacijų.

Ypač įspūdingi buvo du įvykiai.

1959 m. vasarą į Maskvą atvyko Dior mados pristatymo komanda, išskyrus Yves Saint Laurent, tuometinį Dior mados namų vadovą.

Akivaizdu, kad šou buvo propagandos dalis, o SSRS vyriausybė turėjo sumokėti milžinišką sumą už tokio renginio organizavimą, nes mados verslo savininkai gerai žinojo, kad Rusijoje nėra rinkos.

Dioro šou buvo nuostabus. Tam tikra prasme šou prasidėjo tiesiai iš lėktuvo rampos ir Maskvos gatvių.

Tuo metu buvo visiškai neįtikėtina, kad modeliai, pasidažę makiažu ir apsirengę aukštosios mados drabužiais, vaikščiojo po prožektorių šviesą.

Jie nebuvo vieninteliai, kuriuos filmavo kameros – juos taip pat filmavo pilki ir nuobodūs vietiniai gyventojai, ir kontrastas buvo neįmanoma nepastebėti.

Juokingiausia, kad „Dior“ modeliai buvo pristatyti kaip nelaimingos moterys iš „nykstančio Vakarų pasaulio“, kurios buvo išnaudojamos. Tačiu nuotraukose aiškiai matyti ‚laimingi‘ ir „laisvai mąstantys“ sąjungos žmonės.

Jacqueline Kennedy ir Nina Chruščiova susitikimas

Šis įvykis įėjo į mados istoriją. Daugelis sako, kad toks paprastas Sovietų Sąjungos pirmosios ponios įvaizdis buvo sukurtas siekiant parodyti jos lygybę su žmonėmis. Juk politikai buvo „valstybės globojami“. Tačiau, palyginti su Vakarų lyderiais, šis įvaizdis atrodė itin skurdus ir greičiau rodė skonio trūkumą ir žmonių skurdą.

Pavyzdžiui, susitikime tarp Ninos Chruščiovos ir JAV pirmosios ponios Jacqueline Kennedy, Sovietų Sąjungos lyderio žmona atrodė gana kaimietiškai.

1970–1980 m.: įkvėpimas iš Vakarų

Sovietų eros paskutiniaisiais dešimtmečiais Vakarų kultūros įtaka buvo labiau juntama nei anksčiau, o mados srityje tai pasireiškė vis populiarėjančiais spalvingesniais ir ekstravagantiškesniais drabužiais.

1970 m. madingi tapo plačiomis klešnėmis džinsai, gėlių raštai, mini sijonėliai, pūkinės striukės ir moteriški kostiumai su kelnėmis.

Tačiau oficialioji rinka negalėjo patenkinti visuomenės poreikių, todėl išaugo nelegalus importuotų prekių perpardavinėjimas, vadinamas „turgumi“.