Tai, kaip vaikai sovietmečiu praleisdavo rudens atostogas, gali nustebinti: ką juos vertė daryti

VE.LT

2025-05-24 07:17

Sovietmečiu priverstinis darbas buvo neatskiriama mokyklos ir studijų gyvenimo dalis. Kiekvieną rudenį švietimo įstaigos gaudavo valdžios nurodymus pateikti „nemokamą darbo jėgą“ derliaus nuėmimui kolūkiuose.

Formaliai vaikų darbas SSRS laikais buvo draudžiamas

Oficialiai tai buvo pateikiama kaip svarbi ideologinė misija – pritraukti miesto gyventojus į kaimo darbus ir „sujungti skirtingas kultūras“.

Mokiniai ir studentai buvo siunčiami ne tik į vietines ūkius, bet ir į tolimus regionus – į Kaukazą ar Vidurinę Aziją.

Formaliai vaikų darbas TSRS laikais buvo draudžiamas, o tai atsispindėjo darbo įstatymų kodeksuose.

Visa tai buvo pateikiama kaip didelis sovietų valdžios pasiekimas ir priešpastatoma „carinio režimo siaubams, kai vaikai buvo negailestingai išnaudojami“.

Praktikoje vaikų darbas buvo plačiai naudojamas tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje.

Po kolektyvizacijos vaikai kolūkiuose „savanoriškai-prievarta“ dirbo po 6 valandas per dieną. Beveik visą sovietinį laikotarpį kolūkių darbininkų darbas buvo vergija, todėl tai neaplenkė ir kolūkių vaikų.

Kolūkiuose vaikai buvo įtraukiami į darbą labai anksti, beveik nuo 5–6 metų.

Kolūkiuose dirbo už „darbo dienas“, vaikai gaudavo tik kelis centus, todėl šis darbas buvo vergijos.

Be to, ypatingo pasirinkimo nebuvo – kolūkių nariai neturėjo pasų, todėl pabėgti iš kolūkio buvo neįmanoma. O nedirbti vaikams taip pat buvo draudžiama.

Tačiau į tokį darbą buvo įtraukiami ne tik valstiečiai, bet ir moksleiviai bei studentai iš didelių miestų ar mažų miestelių.

Esame įsitikinę, kad skaitytojų seneliai ar tėvai prisimena keliones į bulvių ar burokų derliaus nuėmimą.

„Visi važiuodavo į laukus – bulvių ar kopūstų? Nuo 6 ar 7 klasės mus veždavo į kolūkius perpildytais autobusais. Aš pati tai patyriau. Esu įsitikinusi, kad mūsų vaikų darbu valstybė taupė kolūkių darbininkų algas“, – prisimena savo tinklaraštyje Julija.

Vaikus veždavo į laukus ir vertė, pavyzdžiui, rinkti daržoves. Tinklo vartotojas Vitalijus tai prisimena taip:

"Kažkur tokiu oru, kaip dabar (lyja, šalta, ačiū Dievui, kad nėra vėjo), mus, moksleivius, siuntė į kolūkį runkyti burokėlių.

O kartą netgi nuvežė mus į šaltį, ir mes iškasėme burokus iš užšalusio žemės... Tai buvo įprasta ir priimama kaip savaime suprantama.

Kartais mus išleisdavo iš pamokų, kad atliktume šį darbo žygdarbį, o kartais važiuodavome sekmadieniais. Vienintelė priežastis nevažiuoti buvo medicininė pažyma apie ligą", – prisimena Vitalijus.

Tuo pačiu metu nepasirengę sunkiai fizinei darbui vaikai galėjo susirgti, o derliaus nuėmimo kokybė buvo prasta. 1987 m. duomenimis, dėl tokios sistemos buvo prarandama iki 80 % derliaus. Be to, darbas buvo nemokamas – kartais vaikams buvo leidžiama pasiimti namo tik nedidelę dalį surinkto derliaus.

Ši praktika sukėlė masinį intelektualų nepasitenkinimą ir savo laiku tapo daugybės anekdotų objektu.

Pagrindinė problema buvo ta, kad dėl šių „darbo desantų“ nukentėjo mokymo procesas, o vaikai, vietoj to, kad gautų išsilavinimą, atliko sunkų fizinį darbą, kuriam nebuvo pasirengę nei fiziškai, nei morališkai.

Skirtingai nuo kaimo gyventojų, kurie atsargiai elgėsi su derliumi, žinodami, kad nuo to priklauso jų maistas žiemą, prievarta įdarbinti darbininkai dažnai gadindavo produkciją dėl nepatyrimo ir motyvacijos stokos.

Toks vaikų darbo išnaudojimo sistema buvo tipiškas sovietinio ūkio neefektyvumo pavyzdys.