Turino drobulės paslaptis: stomatologas chirurgas rado Jėzaus prisikėlimo įrodymą

Stovėdamas prieš senovinį lino audeklą, kuriuo, pagal krikščionišką tradiciją, buvo apvyniotas Jėzaus kūnas po nukryžiavimo, jis pastebėjo vos matomus žmogaus dantų kontūrus.

Savo naujame tyrime, kuris dar nėra recenzuotas mokslininkų, Sottosanti pažymi, kad galėjo įžiūrėti apatinių žandikaulių kandžius – tai rodo, kad po mirties žandikaulių raumenys atsipalaidavo, atidengdami dantis.

„Iš karto po mirties kūno raumenys atsipalaiduoja, įskaitant žandikaulių raumenis. Dėl to žandikaulis gali nukarsti, o dantys tampa matomi“, – paaiškino jis.

Tačiau jo garsiausia tezė yra kita: Sottosanti mano, kad dantų atvaizdas galėjo atsirasti dėl galingo spinduliuojančios energijos pliūpsnio, kuris išsiveržė Prisikėlimo metu.

„Jei dantys tikrai matomi, tai patvirtina teoriją apie energijos sprogimą Prisikėlimo metu, kuris buvo užfiksuotas ant drobės“, – teigė tyrėjas.

Skepticizmas ir preliminarūs stebėjimai

Ne visi mokslininkai dalijasi chirurgo entuziazmu. Imunologė Kelly Kirs pažymėjo, kad „matomų dantų klausimas“ jau kelis dešimtmečius lieka ginčytinas, o dėl audinio tekstūros sunku atskirti tikruosius kontūrus nuo šešėlių ir pynimo.

Tačiau Sottosanti remiasi keletu ankstesnių darbų, ypač chemiko Gileso Karterio (1982) tyrimu, kuris spėjo, kad vaizdas ant Šventosios drobulės galėjo būti sukurtas rentgeno spinduliais iš kūno vidaus.

Be to, 1990-aisiais mokslininkų sutuoktiniai Alanas ir Marija Vangeriai sukūrė poliarizacijos vaizdų perdengimo metodą ir pranešė, kad ant Šventosios drobulės mato iki 20 dantų su matomais šaknimis.

Mistiškas šimtmečių atspaudas

Turino Šventajame Skarfe matomas neryškus vyro atspaudas su žaizdomis, kurios atitinka Jėzaus nukryžiavimo aprašymus: perdurti riešų sąnariai, perdurtas šonas ir erškėčių vainiko žymės.

Nors 1980 m. radioaktyviosios anglies datavimo tyrimas nustatė, kad audinio amžius yra 1200–1400 m., daugelis ekspertų mano, kad tiriamas pavyzdys buvo vėlesnės restauracijos fragmentas.

Nuo tada, kai riteris Geoffroy de Charny XIV a. pristatė Šventąjį Skarą visuomenei, jis nenustoja jaudinti istorikų, teologų ir skeptikų.

„Tai, ką matau, nėra tiesiog anatominė detalė. Tai energijos pėdsakas, kuris viršija fizikos ribas“, – apibendrino Sottosanti.