Vertikaliojo šokio kūrėja: „Ant žemės gali tykoti didesni pavojai nei ore“

Apie Jūros šventės projektą, apie drąsą šokti ant sienų, iššūkius ir svajones kalbamės su vertikaliojo šokio pradininke Lietuvoje ir jo kūrėja, šokių mokyklos „Coda“ vadove Inga Briazkalovaite.

Vertikalaus šokio pasirodymą pirmą kartą Klaipėdoje surengėte 2017 m. Šiuo metu esate vienintelė šio šokio žanro kūrėja Lietuvoje. Ką išskirtumėt per tuos metus kaip didžiausius pasiekimus, įvykius?

Pirmame mūsų pasirodyme 2017 m. mes šokome keturiese - du olandai ir du lietuviai: aš ir Aurelijus Liškiauskas. Aurelijus šiuo metu vertikalaus šokio nešoka, nes eina Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Baleto trupės meno vadovo pareigas, tai Lietuvoje iš tiesų dabar esu viena, kuri šoka ir propaguoja vertikalaus šokio žanrą.

Sunku būtų išskirti vieną pasirodymą per tuos septynerius metus, išskyrus gal patį pirmąjį, kurs pakeitė mano gyvenimą, per kurį aš supratau, kad noriu tai daryti.

Visi kiti pasirodymai kiekvienas savaip išskirtinis, pradedant mano jau minėtu pirmuoju, kai šokome ant rekonstrukcijai uždaromo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bokšto. Ypatingos buvo ir gastrolės Indijoje, Mumbajuje ir stažuotės Amerikoje, San Francisko centre ir šokis ant Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sienos, ir ant Kauno rotušės.

Kiekvienam objektui, ant kurio teko šokti, reikalingas vis kitoks pasirengimas. Kiekvienas projektas yra iššūkis, ir po kiekvieno pasirodymo užplūsta didžiulė gėrio banga.

Neabejoju, kad kiekvienas vertikalaus šokio pasirodymas yra didelis ne tik kūrybinis, bet ir techninis iššūkis. Mažiausia klaida gali kainuoti labai brangiai. Bet klaidos, nesusipratimai yra neišvengiami. Papasakokit, ar yra tokių nutikę?

Visko nutinka. Kaip ant žemės, taip ir ant sienos. Tik klaidos ant sienos turi kitokias pasekmes. Šokdama scenoje aš galiu apsimesti, pakeisti judesį. O šokant ant sienos esi visiškai priklausoma nuo fizikos dėsnių, neskrisi į viršų, jeigu traukia žemyn.

Kurioziškiausia situacija buvo Vilniuje, šokant Ukrainos nepriklausomybės dienai skirtame pasirodyme ant Maskvos sienos, kai šokio repeticijos metu paaiškėjo statybinis brokas.

Pirmame ir paskutiniame pastato aukšte buvo suklijuotos geros plytelės, o ties pastato viduriu - plonesnės. Vieno šuolio metu viduryje sienos įskėliau plytelę. O už valandos turėjo būti tiesioginė transliacija, tad prieš pat ją teko surasti ir įdėti panašios spalvos plytelę.

Dar per vieną pasirodymą buvo kuriozas, kai buvau užkibusi ant vėliavos stovo. Žinoma, tokios situacijos trunka sekundę, tačiau po jų dėmesys saugumui dar išauga.

Apskritai, šioje srityje prieš bet kokį judesį reikia tris kartus pasitikrinti.

Vis dėlto manau, kad ant žemės gali tykoti didesni pavojai nei ore.

Dauguma žiūrovų, paprašyti apibūdinti vertikalų šokį, tikriausiai paminėtų žodį „drąsa“. Kas jums yra drąsa, drąsos pavyzdys?

Aš negalvoju, kad šokti vertikalų šokį yra drąsu. Taip, reikia psichologiškai save nuteikti, nuraminti ir įtikinti, kad yra saugu.

Daugeliui iš mūsų yra tekę keltis liftu ir niekas keldamasis liftu negalvoja apie tai, kiek metrų yra iki žemės, jeigu netyčia kristume. Esame garantuoti, kad liftas nuveš ten, kur mes norime, be jokių kliūčių.

Lygiai taip pat mes pasitikime savo įranga, kuri yra sertifikuota, prižiūrima, saugi. Yra saugumo mokymai, kuriuose aš dalyvauju ir kas kelis metus vis atnaujinu žinias. Taip pat išlaikiau darbų vadovo aukštyje sertifikatą.

Tad gerą savijautą aukštyje sieju ne su drąsa, o labiau su techniniu pasauliu, kuris turi garantuoti, kad kranas nenugrius, mašina nesulūš ir t.t.

O drąsūs žmonės man yra tokie, kurie daro žygdarbius, kurie keičia pasaulį.

Papasakokit apie pasirodymą „Bolero“, kuris bus rodomas per Jūros šventę. Apie ką jis, kuo išskirtinis?

Šis pasirodymas yra unikalus tuo, kad jame dalyvauja mano mokinės.

Kai stažavausi Amerikoje, į salę įbėgo mano mokytojo sūnus. Kadangi jis vedė mums paskaitą, savo vaiką įdėjo į apraišus ir prikabino prie vertikaliai stovinčio batuto. Tas vaikas porą valandų ant jo šokinėjo ir krykštavo. Nuo įprastų batutų jis skiriasi tuo, kad ant jo vaikas negriūva visu savo svoriu, o tik atsispiria rankomis, kojomis ir kitomis kūno dalimis.

Aš buvau nustebusi, nes olandai, su kuriais aš pradėjau savo vertikalaus šokio kelionę, su vaikais nedirba.

Grįžusi iš stažuotės labai norėjau pasidalinti įgytomis žinomis su savo mokinėmis. Jau penktus metus organizuoju vasaros stovyklas, kuriose vaikai gali skraidyti. Yra mergaičių, kurios ir penktus metus šoka.

Mūsų pasirodymas „Bolero“ sukurtas pagal amerikiečių metodiką.

Kuo ji skiriasi nuo olandų?

Kai dirbame su olandais, tai kiekvienas pasirodymas yra su režisūra, šviesomis, šou. Tai tikras spektaklis.

O amerikiečiai tiesiog apsirengia ryškiais drabužiais ir skraido ant namų dienos metu ir tokiu būdu pristato vertikalaus šokio grožį, grakštumą, lengvumą paprastiems žmonėms.

Būtent tokia praktika yra paremtas pasirodymas „Bolero“. Kai kas jį galėjo matyti jau praėjusiais metais, tačiau pernai buvo tik pati pradžia, mes dar mokėmės, treniravomės dirbti aukštyje.

Šiais metais pasirodyme žiūrovai galės įvertinti, kaip mūsų talentingosios šokėjos patobulėjo, šią vasarą stovyklos metu jos mokėsi įvaldyti sinchroną, išmoko daugiau įvairių judesių.

Pasirodyme praėjusiais metais dalyvavo 6 mergaitės: 5 šokių mokyklos „Coda“ ugdytinės ir viena - iš M. K. Čiurlionio menų gimnazijos, kuri kiekvienais metais atvyksta į mūsų stovyklą. Šiais metais prisijungs dar dvi mokinės. Šoksiu ir aš pati. O gal atsiras drąsi mokinė, kuri pakeis mokytoją. Juk mokiniai turi praaugti savo mokytojus.

O ką reiškia „Bolero“ pavadinimas?

Tiesiog šokame pagal muzikos kūrinį „Bolero“, tačiau tai ne klasikinė jo versija, o šiuolaikiška interpretacija, kurią atliko mano labai mėgstamas prancūzų multiinstrumentalistas.

Suplanavę šį pasirodymą, nesitikėjote, kad galite negauti jam dalinio finansavimo, tačiau taip nutiko. Baisiausia, kad iki pasirodymo likus vos 20 dienų. Kaip išsprendėte šią esminę problemą per tokį trumpą laiką?

Noriu padėkoti žmonėms, kurie pervedė mums pinigus, palaikė mus, kad šis renginys įvyktų. Labai kviečiu jus visus - ateikite, pasižiūrėkite mūsų pasirodymą, kuris Jūros šventės metu bus rodomas keturis kartus.

Taip pat noriu pasidžiaugti, kad pavyko surasti rėmėją šiam projektui, kurį jau netrukus paskelbsime garsiai.

Kokią vertikaliojo šokio perspektyvą Klaipėdoje, Lietuvoje matote, apie ką svajojate?

Pasižiūrėjusi, kokią bazę turi amerikiečiai, svajoju, kad ir Klaipėdoje galėtų būti tokia erdvė, skirta saugiam treniravimuisi.

Man regis, kad žmonės jau ėmė pastebėti šį šokio žanrą, atsiranda jo mėgėjų, rėmėjų, tad tai gali būti įmanoma.

Didžiausia mano svajonė ir noras, kad vertikalusis šokis garsintų Klaipėdos vardą pasaulyje.