Žinomų verslininkų dukra: nuo minčių apie savižudybę iki gyvenimo apleistoje kaimo sodyboje

Mokėsi užsienyje

Mergautinė Aidos pavardė – Matulevičiūtė ir daugelis žino, kad tai HBH, didžiulio pramogų komplekso prie Palangos, kuriame turbūt yra apsilankę daugiau nei pusę Lietuvos, šeimos narė. Aida nuo mažens puikiai jautėsi virtuvėje, todėl baigus vidurinę, nors trumpai svarstė kur studijuoti – filosofiją ar sociologiją, bet mamos paskatinta pasuko į verslo vadybą.

„Iš tiesų, nuo jaunystės buvau versli. Dar paauglė prekiavau gira Palangoje, pati buvau susitvarkiusi visus leidimus. Man patiko ir tai, kad tai šeimos verslas – tėvai pradėjo, mama tęsia, norėjosi prisidėti“, – šypsosi A.Čepukaitė.

Ji pasirinko viešbučių ir restoranų valdymo studijas Šveicarijoje ir juokiasi, prisiminusi, kad tik įstojus šeima suprato, kad sumokėtas mokestis buvo tik depozitas, o studijų suma buvo milžiniška.

„Tai didžiuliai pinigai, bet džiaugiuosi, kad turėjau galimybę ten mokytis, nes ta patirtis, studijos, kontaktai, buvo vienas geresnių dalykų, kurių yra tikrai daug mano gyvenime, kas man atsitiko“, – šypsosi ji.

Po studijų Šveicarijoje, ji iškeliavo dirbti ir mokytis į Pietų Korėją.

„Turėjau juos mokyti svetingumo Europoje subtilybių ir pati mokytis jų kultūros, bet ten dar tik viskas statėsi, tai darbo buvo nedaug. Susižavėjau sala, kur gyvenau, todėl per tuos du metus aš pramokau kalbos, gilinausi į korėjietišką ir kitą azijietišką virtuvę ir pradėjau daug dėmesio skirti sportui bei mitybai. Prabėgau pusmaratonį, pradėjau kitaip maitintis“, – pamena A.Čepukaitė.

Problemas išsprendė psichoterapija

Aida prisipažįsta, kad jei kuo susižavi, tai neria stačia galva, todėl net grįžus į Lietuvą ne tik toliau tęsė studijas Jungtinėse Karalystėse, bet ir toliau kontroliavo mitybą, tapo žaliavalge.

Ji net sukūrė savo veganišką-sveikuolišką produktų liniją „Sveikučiai“, kurios pagrindas, A.Čepukaitės laikomas pats sveikiausias maistas pasaulyje – žemoje temperatūroje daiginti kviečia.

Originalioje pakuotėje, kurią padėjo sukurti kinai, supakuoti užkandžiai buvo pardavinėjami ekologiškų prekių parduotuvėse, bet dėl aukštos produktų savikainos, kuri užkėlė pačio užkandžio kainą, parduodami kiekiai nebuvo dideli ir su laiku pasitraukė iš rinkos. Aida tiki, kad dabar atgaivinti idėją būtų tinkamas metas.

„Taigi, sveikos mitybos fanatizmas mane atribojo nuo socialinio gyvenimo, šeima gyveno pajūryje, jaučiausi vieniša ir pamenu, kai atėjo savaitgalis, o jie man būdavo trauma, aš gulėjau ant grindų ir buvau ties savižudybės slenksčio riba.

Paskambinau mamai, ji skubiai surado specialisto numerį, pas kurį apsilankius gavau nukreipimą pas kitą psichoterapeutę ir aš pradėjau savo ilgą darbo su savimi penkerių metų psichoterapijos kelią“, – atvirai dalijasi Aida.

Ji juokiasi, kad psichoterapeutė Ramunė tapo jos slapta drauge ir be to, kad padėjo atrasti norą gyventi, Aida iš jos sužinojo dar du dalykus: „Pirma, plikytos kavos negalima maišyti, o po kurio laiko tik trinktelėti puodelį į stalą, tirščiai patys nusėda.

Antra, ji rekomendavo pasidaryti aktyvumo ir dėmesio sutrikimo tyrimą, kuris parodė, jog turiu ADHD, kas mane leido dar geriau save suprasti. Su jos pagalba dabar geriau suprantu save, žinau kur mano silpnos vietos ir dažniausiai žinau kaip elgtis ištikus krizei ar sunkumui, o jų, natūralu, būna. Manau, kad profilaktiškai reikėtų apsilankyti vėl.“

Patinka dėstytojauti

Grįžusi į Lietuvą A.Čepukaitė susidūrė su dar vienu iššūkiu – reikėjo pasirūpinti „HBH Vilnius“ restoranu, kuriam sunkiai sekėsi.

„Mama Palangoje – sunku pasirūpinti vienu metu tokiais dideliais objektais, o dar taip toli vienas nuo kito. Iki tol čia dirbo sesuo. 2016-tais sudegė dvi pirtys, viskas pakibo ant plauko, todėl 2017 metais pasiėmiau paskolą, iš keleto draugų pasiskolinau 90 tūkstančių, eurų pradiniam įnašui ir perpirkau pastatus, kuriuos mama nuomojo, o mama perrašė man įmonės akcijas“, – vardija Aida.

Ji džiaugiasi, kad iki karantino pavyko grąžinti visas skolas ir, rodos, jau viskas ėjosi puikiai, kol verslo nesustabdė koronaviruso pandemija.

Apleistą namą Molėtų rajone įsigiję Čepukaičiai jį renovuoja po truputį.

 Asmeninio albumo nuotr.

„Atrodo dirbi tam kad išliptum iš duobės, atsigauni, ir vėl atsiranda kitas iššūkis. Dabar galvoju įvairias rinkodaros akcijas, bet supratau ir tai, kad net jei kažkas nutiktų, vis tiek skolinsiuosi ir dengsiu, nes nebesinori paleisti, kai tiek nukeliauta“, – šypsosi moteris.

Dar viena širdžiai miela veikla – lektorės darbas Žirmūnų mokymo centre (ŽMC), kur Aida dalijasi sveiko maisto gamybos, alergenų, maisto švaistymo ir kitomis žiniomis.

„Man be galo patinka, kad ŽMC niekas nenurodinėja, kaip dėstyti, o atėję jauni žmonės ne visada žinodami ko nori atranda kitokį sveiką maistą ir užsinori tų žinių. Kai atėjęs mokinys numoja ranka į sveiką maistą, o po to sako, kad buvo skanu įdomu ir kažko išmoko, man tai geriausias pasiekimas šiame darbe“, – džiaugiasi jauna lektorė.

Aida veda seminarus, filmuojasi maisto gaminimo laidose, dalyvauja Lietuvos vyriausių virėjų ir konditerių asociacijos veikloje ir net prisidėjo prie vaikų meniu sudarymo ugdymo įstaigose.

Jis man per jaunas

Gyvenimas, malonių atsitiktinumų virtinė, Aidos istorija tai gali tik patvirtinti. Jos brolis Matas su dviem partneriais atidarė vandenlenčių parką ir, niekada negalvojusi tai padaryti, moteris atrado šį laisvalaikio praleidimo būdą. Plaukiodama lenta ji susibičiuliavo su Justės Arlauskaitės-Jazzu vaikinu Donatu, kuris papasakojo apie planuojamą atidaryti restoraną Anykščiuose.

„Pasakiau, kad jei reikės pagalbos restoranų versle, nes tai tikrai sudėtinga, tegu skambina. Ir jis paskambino, tad nuvykau padėti, kur susipažinau su tuomet virtuvės šefu dirbančiu Barintu“, – meilės istorijos pradžią pamena Aida.

Labiausiai įsiminė tai, kad pradžioje Barintas į ją kreipėsi „jūs“, o dėl 7 metų amžiaus skirtumo Aida į jį net nežiūrėjo, kaip į vaikiną.

„Greitai susidraugavome, pasidalinau savo planais važiuoti pakeliauti į JAV ir jis iškart užsinorėjo tai daryti kartu. Sutapo požiūris, nes jauti, kad mes viena kryptimi žiūrime. Aišku, susipykstam, nerviname vienas kitą, bet mintys vienodos“, – džiaugiasi laiminga santuoka A.Čepukaitė.

Abu dar prieš sutikdami vienas kitą svajojo gyventi arčiau gamtos, kaime, todėl, kaip Aida juokiasi, kol ji svajojo, Barintas jau žiūrėjo skelbimus.

„Vietinis parodė šitą sklypą ir mus jis papirko, nors daugiau nelabai kas ten buvo – namas pagriuvęs, elektros nėra, kelias neprivažiuojamas. Man patiko namukas ant kalniuko, aplink jį visa tau priklausanti žemė ir namo rūsys“, – kvatoja ji.

Taip atsirado „Čepūkis“, kuriame auga įvairios daržovės, vaismedžiai, ateityje atsiras gyvūnų ir vyks edukaciniai užsiėmimai su degustacijomis ir nakvyne

Kaip tik kalbant su Aida ji džiaugiasi neseniai atsiradusiomis grindimis, tualetu viduje ir seniūnijos geranoriškai sutvarkyta kelio atkarpa.

„Elektros galios didinimą mama padovanojo vestuvių proga – reikėjo keisti įvadą ir dar padirbėti kad galėtume ja naudotis“, – dažniausiai naudojama vestuvine dovana džiaugiasi moteris.

Su tėvu nebendrauja

Gamtoje auga ir rugpjūtį metų sulaukęs Girius. Vaikas pripratęs kartu su tėvais suktis įvairiose veiklose, bendrauti su žmonėmis ir keliauti automobilyje. Tiesa, Aida prisimena, kad pirmosios motinystės savaitės nebuvo tokios lengvos.

„Gal žiauriai nuskambės, bet beveik galiu suprasti mamas kurios būdamos transo būsenoje nuskriaudė savo vaikus, nes pirmą, antrą savaitę ir aš buvau ne žmogus, o nuvargęs, aplinkoje nesiorentuojantis asmuo. Atsimenu tą jausmą, kaip gulėjau ir viskas atrodė nerealu, neišgyvenama, o dabar jau norime antro vaiko“, – atvirauja mama.

Žinoma, po poros savaičių šeima atrado savo ritmą ir, kaip Aida teigia, gyvenimas grįžo į beveik tokį patį režimą, kaip ir prieš motinystę.

„Vaikas ropoja po kiemą, būna daug lauke, bet tuo pačiu mes negyvename užsidarę kaime medituodami. Mes paprasti realūs žmonės, kurie nusprendė apsisunkinti sau gyvenimą, bet tuo pačiu išsilaisvinome – aš čia galiu nuoga vaikščioti, pamatyti tokias ryškias žvaigždes, kaip niekur kitur.

Tai atsveria tuos sunkumus, kurie, supranti, kad nesitęs amžinai. Viskas turi savo kainą, bet kaimas vertas jos. Aš, gyvendama didžiuliame ir gražiai įrengtame mamos bute Žvėryne, niekada taip nesijaučiau“, – prisipažįsta moteris.

Aida šypteli, kad gal koks 200 tūkstančių eurų situaciją pakeistų akimirksniu, bet, kaip ir daugelis kitų, ji stengiasi visko siekti savo rankomis. Pora džiaugiasi sulaukianti daug draugų, artimųjų pagalbos ir moralinio palaikymo, nors labai sunku prašyti padėti, bet supranta, kad tai daryti būtina.

„Taip, ne kartą girdėjau, kad esu turtingos šeimos vaikas ir man viskas ant lėkštutės, – prisipažįsta Aida. – Ne mano reikalas, ką žmonės galvoja ir kalba. Yra tiesos, kad jei man būtų blogai, galėčiau kreiptis į mamą ir ji tikrai man padėtų, bet kiek man leidžia galimybės, aš to nedarau ir gyvenu savo gyvenimą. Drąsiai galiu pasakyti, kad tai yra mūsų šūdas ir mes jame verdame, todėl ir vertė yra visai kitokia.“

Aidos tėvai išsiskyrė dar jos paauglystėje ir su tėvu ji ryšio nepalaiko.

„Būčiau gal ir palaikius, nebepykstu ant jo, susitaikiau su tuo koks jis yra, bet jis priėmė tuos sprendimus, kuriuos norėjo, o aš neturiu tokios galios, kad savo gyvenimą galėčiau pašvęsti kito žmogaus gelbėjimui.

Galiu keisti ir gelbėti tik vieną gyvenimą – savo. Jis nusprendė eiti neapykantos keliu, o aš tame nenoriu dalyvauti. Vienintelio dalyko ko gaila, kad anūkas ir senelis negali bendrauti vienas su kitu“, – atsidūsta ji ir čia pat priduria, kad Giriui dėmesio netrūksta ir suranda kitų senelių, tokių kaip HBH ūkvedys Janas ar padavėjų, su kuriais Girius atradęs savąją draugystę.