Lizdą ant stulpo prie klebonijos ties balkonu šie kaimynai susisuko tais metais, kai tik apsigyveno kunigas Robertas. „Porelė sugrįžo kitą pavasarį ir sėkmingai užaugino šeimynėlę. Tik pernai jiems nepasisekė užauginti vaikų, gal dėl to anksti dingo, – apgailestavo jis. – Šį pavasarį kas rytą pažvelgdavau į gandralizdį, bet šeimininkų vis nebuvo.“
Ir pagaliau sulaukė savo kaimynų – rytais kalbasi su jais. „Mano gimtinėje populiarus posakis, kad ten, kur įsikuria gandrai, gyvena geri žmonės. Gandras laukiamas paukštis, nors nėra tvarkingas, betgi nereikia žvelgti į apačią, o žvelgti aukštyn“, – šypsojosi pašnekovas.
Važiuojantieji keliu pro Endriejavo bažnyčią dažnai pastebi ant jos bokšto kryžiaus besipuikuojančius du gandrus. „Tai aukščiausia Endriejavo vieta, iš kurios atsiveria horizontai“, – patikino kunigas Robertas. Jis juokavo nepažymėjęs savo kaimynų gandrų, tačiau beveik neabejoja, kad nuo kryžiaus žvalgytis po Endriejavo kraštą atskrenda šie paukščiai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą