Jo jaunystės aistra visu stiprumu atgimė 2019-aisiais, išėjus į pensiją. „Visiškai sveikas žmogus laivų modeliavimu neužsiima“, - juokauja jis.
Paklaustas, kodėl užsiima laivų modeliavimu, L. Makūnas atsakė: „Malonu, nenuobodu. Šiemet dar nepradėjau prie modelių dirbti, bet jau niežti pirštai, jau norisi. Turiu numatęs du modelius. Žmona nepyksta, ji patenkinta, kad aš nenuobodžiauju, nes baiminosi, kas bus, kai aš išeisiu į pensiją ir neturėsiu ką veikti. Kai padarau modelį, ir ji džiaugiasi.“
Kauno rajone, Zapyškio miestelyje, gyvenę Makūnai augino 7 vaikus. Leonas buvo penktas vaikas šeimoje. Jam besimokant Zapyškio aštuonmetėje mokykloje, atėjo nauja direktorė ir atsivedė savo vyrą Stasį Žurauską, kuris suorganizavo laivų modeliuotojų būrelį. Nuo tada prasidėjo tikrasis modeliavimas. Modeliuoti laivus Leonas pradėjo 1967 metais, būdamas 8 klasėje.
Tais pačiais metais Zapyškio komanda dalyvavo iš pradžių Kauno rajono laivų modeliuotojų varžybose, o paskui ir respublikinėse rajonų grupėje.
Nepasisekė: „užtrumpino“ baterija
"Dalyvaujant varžybose neužteko padaryti modeliuką, kad jis atrodytų gražiai. Visi modeliukai turėjo plaukti. Mano pirmas tikras modelis, kurį surinkau iš pagaliukų ir faneros gabaliukų, buvo antvandeninis civilinis laivas su elektriniu varikliu - vilkikas-stūmikas.
Kadangi toks vaikų užsiėmimas tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo gana populiarus, elektros varikliukų tokiems reikalams nesunkiai buvo galima gauti. Tam varikliukui reikėjo 6 plokščių baterijų.
Varžybos būdavo iš dviejų dalių: stendinių varžybų ir plaukimo. Per pastarąsias modelis turėjo nuplaukti 50 metrų ir pataikyti į 2 metrų pločio vartus. Trasos plotis buvo 20 metrų, o už kiekvieną metrą į šalį nubraukdavo po du taškus. Stendinėse varžybos mano modelis gerai pasirodė, o per plaukimo varžybas nepasisekė.
Vakare įdėjome naujas baterijas, bet per naktį jos „užsitrumpino“. Jau reikia paleisti modelį, įjungiu variklį, o jis vos suka.
Teko išimti tas baterijas ir naudoti senas, su kuriomis bandėme modelį. Mano modelis gerokai nukrypo į šoną ir vos vos nusikapstė iki vartų. Užėmiau ketvirtą ar penktą vietą Lietuvoje", - pirmas varžybas prisiminė ponas Leonas.
Jis pasakojo, kad visada varžybose dalyvaujanti komanda turėdavo turėti ir povandeninio laivo modelį su prisukamu gumos varikliu. Paleistas jis turėdavo panerti per 5 metrus po vandeniu. Komanda turėjo ir burinį katamaraną.
Rungėsi su didmiesčiais
Baigęs 8 klases Leonas pradėjo mokytis Kaune. Jo mokytojas S. Žurauskas patarė jam lankyti laivų modeliuotojų būrelį Kauno pionierių rūmuose.
Bet Zapyškio laivų modeliuotojų komandą papildė Leono brolis Stasys ir kartu su juo mokęsis pusbrolio sūnus Valerijus Makūnas (dabar Kauno rajono meras).
Jie buvo joje ketverius metus, kol baigė šią mokyklą. Brolis darė karinio laivo modelį, kuriam reikia daugiausia kruopštumo, ir dalyvaudamas varžybose laimėjo ir pirmą, ir antrą, ir trečią vietas Lietuvoje. O Valerijus konstravo povandeninio laivo modelį ir irgi yra laimėjęs visas tris pirmąsias vietas.
Zapyškio aštuonmetė mokykla, kurioje vyriausi vaikai buvo 15 metų, nuo 1967 metų pradėjusi užsiiminėti laivų modeliavimu, 1969-1970 metais nusprendė, kad jos komandai dalyvauti varžybose tarp rajonų nėra ko ir perėjo į miestų lygą, varžėsi su Vilniumi, Kaunu, Klaipėda ir ne vieną kartą užėmė pirmąsias vietas. Žinoma, tai buvo didelis vadovo S. Žurausko nuopelnas.
O 1976-1978 metais, kai jis susirgo, modelizmas Zapyškyje numirė...
Dalyvavo Sovietų Sąjungos varžybose
Kauno pionierių namuose Leonas padarė karinio laivo modelį, kurio ilgis buvo 165 cm. Tai buvo eskadrinis minininkas, irgi turėjęs elektrinį variklį, kuris jau buvo varomas akumuliatoriumi, du sraigtus. Žodžiu, rimtas laivas buvo. Dalyvavo respublikinėse varžybose ir laimėjo antrąją vietą.
Parsivežęs po varžybų, visus metus tobulino tą laivą. Kai per varžybas modelis įleidžiamas į vandenį, jo medis išbrinksta, dažai suskeldėja. Todėl korpusą reikia rimtai remontuoti. 1969 metais būdamas 10 klasėje vėl dalyvavo varžybose ir vėl Respublikoje užėmė antrąją vietą. Tačiau buvo nuspręsta, kad jo modelis geriau atstovaus Lietuvai Sovietų Sąjungos varžybose nei užėmęs pirmąją vietą.
Tos varžybos vyko Kišiniove. Leonas tada pirmą kartą skrido lėktuvu. Ten užėmė gal 11, o gal 13 vietą, nes dalyvavo labai rimti modeliai, kurių kryptis buvo fiksuojama giroskopu.
Būdamas vienuoliktoje klasėje Leonas nustojo daryti laivų modelius, nes laukė egzaminai. „Kad ir nustojau užsiiminėti laivų modeliavimu, rankos man vis tiek niežtėjo“, - prisipažįsta ponas Leonas.
Pirmos vandens slidės Zapyškyje
Nuo 1970 metų L. Makūnas mokėsi Kauno politechnikos instituto Automatikos fakultete pramoninės elektronikos specialybės. Kai buvo jau antrame kurse, už jį dešimčia metų vyresnis brolis Eugenijus „supavydėjo“ savo žmonos broliui, kuris pasidarė motorinę valtį.
„Brolis manęs paklausė: “O tu galėtum padaryti tokią motorinę valtį?„ Atsakiau: “Kodėl gi ne." Jis nupirko duraliumininės skardos, kampuočių ir aš Zapyškyje pas mamą ant aukšto palėpėje per dvejus metus sukniedijau tą valtį. Brolis su seserimis susimetė pinigų ir nupirko 25 arklio galių variklį. 1973-1974 metais pradėjau su ta valtimi plaukioti. Išplaukiu su ja pirmą kartą į Nemuną, paplaukiu pirmyn, atgal, sustoju vidury upės ir galvoju: ar tai jau ir visas malonumas?
Viename žurnale radau vandens slidžių brėžinius. Kadangi mano tėvas buvo žvejys, namuose virvių, sausos medienos buvo. Nusinešiau į kolūkio dirbtuves, ten man nuobliavo 12-15 milimetrų lentas ir aš išdrožiau vandens slides. Kokia vis dėlto mano mama buvo kantri.
Ji viską leisdavo daryti. Kaip dabar atsimenu, kaip aš tas vandens slides riečiau. Užvirinau vandens katile skalbiniams virinti, įkišau, iššutinau, suriečiau. Dar reikėjo padaryti apkaustus, o jiems reikėjo gumos. Parduotuvėje radau baltų guminių kilimėlių.
Nusipirkau jų porą, iškirpau reikiamos formos figūras. Iš skardos išpjoviau juostas, kad galėčiau jas priveržti. Taip Zapyškyje atsirado pirmos vandens slidės, o kelintos Nemune, - nežinau. Tada tai jau buvo įdomiau: vienas motorinę valtį vairuoja, o kitas virvę prisirišęs ant slidžių mandravoja.
Mūsų maršrutas plaukiant vienam ar keliems valtyje, o vienam ant slidžių buvo nuo Kauno iki Kuršių marių", - pasakojo L. Makūnas.
Su valtimi į Klaipėdą
Viena pirmųjų L. Makūno kelionių paties pasidaryta valtimi su seserimis ir broliu buvo pas dėdę, gyvenusį Stankiškėse, tarp Kintų ir Ventės. Leonas įsivaizdavo, kad pas jį reikia atplaukti iš marių pusės. Tuo metu siautė tokia audra, kad net žvejai neplaukė į marias, bet jie šiaip taip prisikapstė iki dėdės.
Kitą kartą, kai jau buvo baigęs institutą, vedęs ir gavęs paskyrimą dirbti Klaipėdoje, nusprendė iš Zapyškio į Lietuvos uostamiestį vykti savo valtimi, bet per marias plaukti jau nerizikavo. Radęs žemėlapyje pažymėtą Vilhelmo kanalą, plaukė juo.
Apie tai, kad jame yra vandenvietės apsaugos zona ir šliuzai, nežinojo.
"Valtyje buvome keturiese: aš, žmona, jos draugė ir mano sesuo. Priplaukėme prie Lankupių šliuzo - uždarytas. Bet ant kranto buvo dar vokiečių statytas namas, kuriame gyveno šliuzo prižiūrėtojas. Jam davėme pusę rublio, jis pravėrė šliuzą ir mes praplaukėme prie trečiosios vandenvietės, apie kurią dar nieko nežinojau. Ten palikome valtį ir nuėjome pažindintis su mano darboviete.
Vakare grįžtame, žiūrime, - prie valties sukinėjasi vyriškis.
Jis mums paaiškino, kad reikės mokėti baudą, nes tai vandenvietės apsaugos zona. Mandagiai atsiprašius liepė greitai dingti. Kiek paplaukę pamatėme gražų krantą ir, kadangi jau buvo vakaras, sustojome, pasistatėme krante palapines. Naktį bemiegant aplinkui pradėjo kulkos zvimbti. Pasirodo, patekome į Kairių poligoną.
Greitai susimetėme visus daiktus ir Vilhelmo kanalu išplaukėme atgal", - prisiminimais dalijosi ponas Leonas.
Klaipėdoje buvo trys burlentės
Klaipėdoje L. Makūnas pradėjo dirbti 1975 metais Pramoninės žūklės projektavimo ir konstravimo biuro Klaipėdos filiale, dažniau vadintame elektrinės žūklės laboratorija. 1977 metais bendradarbis pasiūlė pasidaryti burlentę pagal brėžinius. Pradėjus dirbti, jis buvo išsiųstas į reisą jūroje, tad burlentę Leonui teko pabaigti vienam.
„Prisikabinau ją prie savo motorinės valties borto ir vykdamas atostogauti į Zapyškį nusiplukdžiau ir ją.
Ten seserys pasiuvo burę. Jau buvau ją sukirpęs iš impilinės medžiagos, nes reikėjo tankaus audinio. Išbandžiau tą burlentę Nemune, o paskui parsiplukdžiau į Klaipėdą. Nemažai ja plaukiojau darbovietės didžiajame baseine, kuriame dabar Lietuvos jūrų muziejus kuria Jūros gyvūnų reabilitavimo centrą.
Tais metais Klaipėdoje buvo trys burlentės: dvi jachtklube ir mano“, - prisiminė ponas Leonas.
Krantinė iš raudonmedžio
1978-1979 metais L. Makūnas pats plaukė į jūrą, dalyvavo mokslinių tyrimų ekspedicijose, kuriose buvo bandomi elektrifikuoti tralai ir kt. Buvo tokia sistema „Miraž“, kuri šviesos impulsais bandydavo apgauti žuvis. Tais laikais laivai nebuvo galingi. Į tralus patekusios žuvys plaukdavo kartu su juo.
Kai tralas būdavo pradedamas traukti, greitį mažindavo, jos išplaukdavo iš tralo ir šis likdavo tuščias. L. Makūnas prisiminė, kad tos laboratorijos vyriausiasis inžinierius Stasys Malkevičius sugalvojo, kad reikia žuvis paveikti elektros impulsais.
Apsvaigusios jos atsiduria tralo gilumoje ir iš jo jau neišplaukia.
„Būdamas jūroje turėjau daug laiko. Kartu su tralais iš dugno žvejai ištraukdavo ir visokių kriauklių. Vienas vadinome kiaulės ausimis, iš jų padariau burlaivio modelį. Antro reiso metu vykome į Angolą priduoti žuvų. Vakare priplaukėme prie krantinės mažame uostelyje, panašiame kaip Šventojoje, ir prisišvartavome. Krantinė buvo padaryta ir raudonmedžio lentų ir dar krūva jų buvo sudėta ant jos.
Rytą jų ten nebebuvo.
Viena raudonmedžio lenta atsidūrė mano darbo zonoje. Iš jos pusiau pagal paveiksliuką, pusiau iš galvos padariau tristiebio fregatos tipo burlaivio modelį. Jis dabar yra pas sūnų, reikia suremontuoti, nes buvo papuolęs į mažų vaikų rankas“, - pasakojo L. Makūnas.
Laivų modeliai fotografuoti per laivų modeliuotojų varžybas Nemune ties Zapyškiu.
Dirbant modeliams nebuvo laiko
1979 m. L. Makūnas išėjo iš elektrinės žūklės laboratorijos ir metus dirbo tuometinės I transporto įmonės, buvusios Paryžiaus Komunos gatvėje, garaže Eksploatavimo skyriaus viršininku. Paskui buvo paimtas į kariuomenę, tarnavo dvejus metus Palangoje radiolokacinės stoties viršininku, nes mokydamasis institute su jomis buvo susipažinęs.
Be to, tuo metu jau turėjo du vaikus, tad nenorėjo ilgam palikti šeimos.
Po kariuomenės dirbo AB „Sirijus“, pradėjo inžinieriumi, baigė generaliniu direktoriumi, kai įmonė jau merdėjo.
Vėliau dirbo Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijoje Įmonių valdymo departamento vadovu, „Klaipėdos medienos“ ekonomikos direktoriumi. 2003 m. Klaipėdos miesto savivaldybėje ėjo administracijos direktoriaus pareigas, po pusantrų metų - 2004-aisiais pradėjo vadovauti AB „Klaipėdos vanduo“, kuriai priklauso trečioji Klaipėdos vandenvietė, o 2019-aisiais išėjo į pensiją.
„Darbas buvo gana intensyvus. Atvirai pasakysiu, būdamas 60 metų pajutau, kad jėgų po truputį mažėja. Darbas vis labiau vargino, savaitgaliai buvo reikalingi tam, kad atsigaučiau“, - atviravo pokalbininkas.
„Kol prisitaikiau pincetus...“
Išėjęs į pensiją L. Makūnas pirmiausia susitvarkė namus, kurie per tuos darbus buvo apleisti. O nuo pernai žiemos jau rimtai užsiima laivų modeliavimu, surinko du modelius.
„Tai ne tie modeliai, kokius pats savo rankomis darydavau vaikystėje. Surinkau du plastikinius modeliukus iš rinkinių. Vienas - 70 centimetrų ilgio “English Man O War". Tai XVII a. burlaivio modelis. Niekas tiksliai nežino, kaip tame amžiuje burlaiviai atrodė.
Pagal tų laikų paveikslus, aprašymus konstruktoriai sukonstravo tokį modelį, kad būtų gražus ir maždaug atitiktų teisybę. Bet tai nėra konkretus laivas, kuris tada plaukiojo. Turiu svajonę padaryti Kolumbo laivus. Norisi daryti konkretų laivą, turintį savo istoriją.
Darydamas „English Man O War“ modeliuką supratau, kad labai daug ko nežinau. Atrodo, kas čia tokio - išvedžiosiu tuos siūlus, ir viskas bus gerai. O pasirodo, reikia žinoti, kaip juos pravesti, kaip surišti, kad būtų ir gražu, ir neiširtų. Viduje turi padaryti viską laiku, nes paskui jau pirštų neįkiši.
Čia viskas atvirkščiai nei statant tikrą laivą. Tada lynas pririšamas viršuje ten, kur reikia, nuvedamas žemyn ir užfiksuojamas. Likusi virvės dalis suvyniojama ir ten pakabinama. O darydamas modelį pririši siūlą apačioje ten, kur jis turi būti tvirtinamas, tada dviem pincetais vedi jį į viršų iki galutinio taško. Kol prisitaikiau pincetus..
. Iš seniau turėjau porą jų, pasirodė, - per grubūs, netiko. Nusipirkau 4 - per menki. Paskui prekybos centre radau 10 pincetų komplektuką - fantastiškas daiktas.
Tą modelį aš padariau per 2,5 mėnesio. Jame yra net plastikinės jūreivių figūrėlės. Nudažiau ir sudėjau į vietas, kur jūrininkai dirba. Labai ilgai ieškojau, kaip juos reikia aprengti, kaip nudažyti, kaip jie turi atrodyti. Kai kurios detalės parodytos, kaip reikia dažyti, o kai kurios - ne", - pasakojo pašnekovas.
Anot jo, pagrindinis darbas - išpjauni iš liejinio detales, paprastai korpusas susideda iš dviejų dalių, jeigu reikia, pataisai jų formą, nudažai ir įklijuoji į vietą stengdamasis nesugadinti, kas jau nudažyta. Jeigu sugadini, tada turi iš naujo po klijavimo dažyti. Labai daug krapštymosi. Žmona šaiposi iš manęs. Sako: „Maniau, seniai padarei, o tu vis dar darai ir darai.“
Paskui padariau tokį mažiuką medinį modeliuką „Mini Oseberg“. Manau, su tais plastikiniais aš ilgai nežaisiu, pereisiu prie medinių, tai reikia pabandyti. Nusipirkau tokį medinio laivelio rinkinuką ir padariau per porą savaičių.
Sunkiausia buvo sugalvoti, kaip nudažyti skydus, nes tai vikingų laivas, o jie ant bortų sudėdavo savo skydus. Pagal brėžinį jų dažyti nereikia, bet pasižiūrėjau internete - jie dažydavo savo skydus.
Pradėjau ieškoti piešinių, variantų. Tų skydų 24, jų skersmuo - po 11 mm, o pats laivukas tik 20 cm ilgio. Nusprendžiau, kad jie visi turi būti skirtingai nudažyti, tai labai ilgai užtrukau", - kalbėjo ponas Leonas.
Paskui ėmėsi daryti antrą pagal dydį pasaulyje plaukiojantį mokomąjį Rusijos burlaivį „Kruzenshtern“. Jo rinkinį atsiuntė anūkas iš Olandijos. Maždaug per tris mėnesius modelis buvo surinktas.
„Kruzenshternas“ man nepatiko todėl, kad jo mastelis 1:200. Jo brėžiniai labai supaprastinti, didelės dalies judančio takelažo neparodyta. Rausiausi po internetą, po modeliuotojų forumus. Iš nuotraukų labai sunku atsekti, kaip reikia pravedžioti visus lynus, kad būtų bent jau panašu į tai, kaip būna tikrame laive. Bet įdomu, ir filmukų pasižiūri.
O „English Man O War“, kurį dariau anksčiau, mastelis - 1:100. Dauguma jo detalių yra sučiupinėjamos. Dabar nusprendžiau, kad smulkesnių kaip 1:100 mastelio modelių nedarysiu", - kalbėjo ponas Leonas.
Leono Makūno sukniedyta valtis, kuria jis atplaukė ir į Klaipėdą. Ant jos priekio – paties pasidaryta vandens slidė. Pats krapštosi prie variklio, šalia – jo grupiokai. ooLaivų modeliai fotografuoti per laivų modeliuotojų varžybas Nemune ties Zapyškiu.
Draugui neužteko kantrybės
Paklaustas, kodėl jis tai daro, L. Makūnas atsakė: „Malonu, nenuobodu. Šiemet dar nepradėjau prie modelių dirbti, bet jau niežti pirštai, jau norisi.
Turiu numatęs du modelius. Žmona nepyksta, ji patenkinta, kad aš nenuobodžiauju, nes baiminosi, kas bus, kai aš išeisiu į pensiją ir neturėsiu ką veikti.
Kai padarau modelį, ir ji džiaugiasi. Dar burlaivių turiu per mažai, kad galvočiau, kam juos galėčiau rodyti. Į feisbuką nuotrauką įdedu. “Kruzenshterną" jau padovanojau.
Draugas bandė surinkti trijų stiebų barko „Alexander von Humboldt“ plastikinį modelį, bet jam neužteko kantrybės, paėmiau aš. Jį surinksiu ir daugiau su plastikiniais modeliais turbūt neužsiimsiu.
Turiu rinkinį medinio laivo „Buccaneer“. Tai lazdelių ir juostelių sauja, bent dešimt špangautų, kilis ir kt. Visa tai klijuoji, fiksuoji, paskui juostelėmis aprenginėji korpusą, dviem sluoksniais turi aprengti. Čia krapštymosi gerokai daugiau, bet malonumas didesnis. Be to, tai labiau prestižinis dalykas. Jame pramoninio darbo beveik nėra.
Yra modeliuotojų, kurie apskritai viską daro tik savo rankomis. Bet tada jau reikia turėti ir geras stakles, kad galėtum išpjauti medžio juosteles.
Žiūrėjau filmuką, vieno modeliuotojo staklikės leidžia išpjauti 0,7 mm storio juosteles. Reikia ir gręžimo, ir frezavimo staklių.
Tuose rinkiniuose modeliuotojams paprastai būna išlietos patrankos, kai kurios kitos detalės, kurias namų sąlygomis sunku padaryti, nors rimti modeliuotojai net ir patrankas lieja namų sąlygomis, bet jie jau yra kažkiek išprotėję. Visiškai sveikas žmogus laivų modeliavimu neužsiima.
Tam reikia turėti nepaprastai daug kantrybės ir būti labai kruopščiam", - kalbėjo L. Makūnas.
Ar kaip paveikslas, ar kaip nuotrauka?
"Man patiko vieno rusų modeliuotojo nuomonė, kad modeliuotojai yra dviejų rūšių. Vieni daro laivų modelius kaip nuotraukas, o kiti - kaip paveikslus. Jeigu darai kaip nuotrauką, visos detalės turi būti tikslios, jeigu tai įmanoma pagal dydį, tokios, kokios yra tikrame laive.
Jeigu jame yra 400 blokų, vadinasi, tiek turi būti ir tavo modelyje.
Jeigu savo modelius darai kaip paveikslus, tai užtenka įdėti 100 blokų, svarbu, kad bendras vaizdas būtų gražus. Bet aš dar neapsisprendžiau, prie kurios rūšies modeliuotojų labiau linkstu.
Jeigu dar gyvensiu, jeigu mano pirštai dar jaus ir akys matys, norėtųsi kokį nors modelį eksponuoti parodoje, o ten modelis turi būti kaip nuotrauka. Bet kuriuo atveju tai būtų burlaivis. Jį norėjau padaryti dar būdamas moksleivis, kai ruošiausi Sovietų Sąjungos varžyboms.
Kauniečiai turėjo burlaivių, ant sienos kabojo jų brėžiniai, aš į juos žiūrėdamas seilę varvinau, bet prie jų vis rankos neprieidavo", - apie tolesnius planus kalbėjo pašnekovas.
L. Makūnas pasakojo, kad vasarą nudirbo įvairius žemės ūkio darbus, pertvarkė kiemą ir įsirengė naują darbo su laivų modeliais vietą garaže.
Pernai dirbo prie stalo, padėto ant dviejų ožių. Dabar nusipirko rašomąjį stalą, perdirbo šiek tiek jo tumbas, pridarė papildomų stalčių, lentynų, susitvarkė apšvietimą. Bet automobilio įvaryti į garažą jau nebepavyksta. Vienas dalykas, vaikai privežė dviračių, kitas - ten jo darbo vieta.
Taigi darbu ateinančiai žiemai jis apsirūpinęs.
Vitos JUREVIČIENĖS ir Leono MAKŪNO nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą