Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai svajoja apie geresnę ateitį savo vaikams

Nuolatiniai išpuoliai prieš energetikos objektus ir kitą civilinę infrastruktūrą lemia, kad žmonės ir toliau palieka savo šalį, o tarp atvykstančiųjų vis dažniau pasitaiko itin pažeidžiamų asmenų: vieniši tėvai su nepilnamečiais vaikais, gausios šeimos, nėščios moterys, vyresnio amžiaus žmonės bei asmenys su negalia ar sudėtingomis sveikatos būklėmis. 

Pirmieji mėnesiai jiems dažnai būna sudėtingiausi, todėl pagalbos poreikis ypač išauga nuo pat atvykimo momento. IOM Lietuva šį poreikį atliepia teikdama tikslinę paramą labiausiai pažeidžiamoms grupėms. 

Nuo 2025 m. pradžios IOM Lietuva jau suteikė pagalbą 582 naujai atvykusiems Ukrainos pabėgėliams, padėdama užtikrinti jų gyvybiškai svarbius ir pagrindinius poreikius. 

Ši parama padeda žmonėms stabilizuoti savo situaciją pirmomis dienomis ir savaitėmis Lietuvoje, mažina socialinę bei ekonominę atskirtį ir suteikia daugiau saugumo integruojantis į vietos bendruomenes. 

Stiprindama apsaugos mechanizmus, IOM Lietuva užtikrina, kad pažeidžiamiausi asmenys neliktų be paramos tuo metu, kai jos labiausiai reikia. 

Nina   

Iš Luhansko srities atvykusi pensinio amžiaus Nina šiuo metu gyvena Naujininkų pabėgėlių priėmimo centre ir rūpinasi mokyklinio amžiaus anūku. Paklausta apie gyvenimą, kurį paliko Ukrainoje, Nina pasakoja: „Ukrainoje gyvenau ramų gyvenimą – nebuvau turtuolė, bet mano pensijos pakako. Turėjau sodą, kurį prižiūrėjau ir didžiavausi. Kartais svajojau apie keliones po Europą, bet niekada nesitikėjau, kad karas privers mane palikti namus.“ 

Ninos dukra su šeima kelis kartus persikėlė Ukrainos viduje, bėgdami nuo karo, tačiau, norėdami apsaugoti vaikus, paragino Niną atvykti į Lietuvą su vyriausiu anūku, kuris 2022 m. karo pradžioje baigė mokyklą. Moteris neabejoja, kad studijos Lietuvoje padės anūkui pamatus ateičiai ir džiaugiasi jo pasiekimais.  

Netrukus į Lietuvą Nina atsivežė ir jaunesnį anūką, kuris Ukrainoje baigė septynias klases, šiuo metu gyvena mokyklos suteiktame bendrabutyje ir kartu su Nina leidžia savaitgalius. 

„Daug ukrainiečių vaikų mokosi taip – sėdi klasėje, prasideda bombardavimas, visi bėga į rūsį, tada vėl į klasę. Koks tai mokymasis? Noriu savo anūkui saugumo ir galimybės iš tiesų mokytis ir turėti perspektyvų geresniam gyvenimui.“ 

Ukrainietė džiaugiasi, kad anūkas noriai mokosi lietuvių kalbos ir nesiskundžia gyvenimu Lietuvoje. Nerimą kelia tik dukros šeimoje likęs jauniausias anūkėlis, kuris kol kas lanko darželį – juk net ir mažieji turi greitai rengtis ir bėgti į rūsį, kai skamba sirenos. 

Gyvendama pabėgėlių centre Nina sužinojo apie IOM Lietuva (Tarptautinė migracijos organizacija) teikiamą paramą ir kreipėsi pagalbos. 

„Anūkas atvyko tik su būtiniausiais daiktais ir rūbais, bet galite įsivaizduoti – tokio amžiaus vaikas sparčiai auga. Neilgai trukus striukės rankovės buvo per trumpos, batai spaudė. 

O berniukui norisi atrodyti kaip jo bendraamžiai. IOM Lietuva suteiktą paramą panaudojome būtiniausiems drabužiams ir daiktams – esu labai dėkinga.“ 

Paklausta apie ateitį, Nina prisipažįsta, kad niekada neplanavo gyventi Lietuvoje – čia atvyko tik dėl anūkų: „Suprantu, kad neturiu kur grįžti – mano gimtinė sugriauta. Net jei karas baigtųsi šiandien, ten gyvenimui jau nebūtų sąlygų. 

Lietuviai mus priėmė nuoširdžiai ir stengiasi padėti, čia sutikau daug gerų žmonių. Stengiuosi žiūrėti į ateitį optimistiškai – svajoju, kad, jei turėsiu sveikatos, o anūkai sukurs šeimas Lietuvoje, galėsiu čia prižiūrėti savo proanūkius.“ 

Serhii  

Kitas Lietuvoje apsistojęs ukrainietis, Serhii, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dirbdamas statybų sektoriuje. Būdamas inžinierius, jis ženkliai prisidėjo prie Kijevo miesto plėtros, todėl su dideliu skausmu stebi šiandien Ukrainoje vykstančius įvykius. 

„Su sūnumi tikriausiai nebegrįšime į Ukrainą – mes neturime kur grįžti. Tikiuosi, kad sūnus gaus tinkamą išsilavinimą ir ateityje taip pat galės prisidėti prie Ukrainos atstatymo“, – dalijasi vyras. 

Serhii į Lietuvą atvyko su paaugliu sūnumi. Šešiolikmetis nuotoliniu būdu studijuoja informatiką Latvijos-Ukrainos kolegijoje. Dar vaikystėje pastebėta, kad berniukui sudėtingiau sekasi mokytis ir bendrauti – jam diagnozuotas autizmas. 

Tėvams išsiskyrus, iki 14 metų jis gyveno su mama, o vėliau persikėlė pas tėtį. Serhii sako greitai supratęs, jog sūnui reikės daugiau dėmesio, struktūros ir užimtumo, todėl aktyviai ieškojo sporto veiklų ir stengėsi kuo daugiau laiko praleisti kartu. 

Po netoliese įvykusio sprogimo Serhii butas Kijeve buvo apgadintas, todėl tėvas su sūnumi kelis kartus keitė gyvenamąją vietą. Karas ir ilgi, sunkūs darbo metai pakenkė ir Serhii sveikatai. 

Atvykus gyventi į Lietuvą, pradžia buvo nelengva: Serhii prireikė širdies operacijos, o pirmoji darbovietė nesumokėjo atlyginimo, tad teko kreiptis į teismą. 

Išgirdę apie IOM Lietuva teikiamą paramą, tėtis su sūnumi kreipėsi pagalbos. Gautos finansinės paramos dėka Serhii įsigijo būtiniausių daiktų – patalynę, maisto, buities prietaisų, taip pat apmokėjo sūnaus sporto užsiėmimus. 

„Kai sužinojau, kad galima gauti tokią paramą, pats neturėjau jokių pajamų, tad tie pinigai mums buvo labai reikalingi, – neslepia Serhii. 

– Apmokėdamas sūnaus užsiėmimus, suteikiu jam galimybę sutikti naujų žmonių ir susirasti draugų, o tai jam be galo svarbu.“ Jis priduria, kad sūnui, kuris yra gana uždaras ir prislėgtas karo patirties, susirasti naujų draugų sudėtinga, o papildomą iššūkį kelia ir kalbos barjeras. 

Šiandien Serhii džiaugiasi turimu darbu, nors kelias iki jo nebuvo lengvas – teko pasirūpinti Ukrainoje įgytų kvalifikacijų pripažinimu bei susitvarkyti sūnaus neįgalumo dokumentus. 

Vyras sako: „Vilnius – gražus miestas. Čia matau daug erdvės kurti ir statyti – tereikia finansinių galimybių. Gyvendamas čia su sūnumi nuolat jam kartoju: dabar mes Europoje, todėl mokykis, kad galėtum savo patirtį panaudoti ateityje ir sau, ir savo šaliai. Tam tikra prasme, kurdami čia naują gyvenimą, mes abu kasdien mokomės.“