Lietuvos šimtamyliai žingsniai į Klaipėdą

(10)

Sukilimas. Atvadavimas. Prijungimas. Užėmimas. Atsiėmimas. Karinė operacija. Perversmas. Tai - frazės, kuriomis apibūdinamas šiemet 100 metų skaičiuojantis istorinis įvykis, lėmęs Klaipėdos krašto atsiradimą Lietuvos Respublikos sudėtyje.

Nepaisant solidaus jubiliejaus, 1923 m. sausio 15-oji vis dar nėra taip giliai įsišaknijusi lietuvių širdyse, kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Nesutariama net, kaip teisingai vadinti Klaipėdos šturmą ir jo dalyvius.

Į šiuos bei kitus aktualius klausimus interviu „Vakarų ekspresui“ atsakė Klaipėdos universiteto (KU) istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas, atskleidęs ne vieną pikantišką detalę. „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos įvykių joks paslapties šydas, kaip prieš šimtą metų, nebegaubia“, - teigė jis.

Klaipėdos universiteto prof. dr. V. Safronovas

Vasario 2-ąją visuomenei bei istorijos gurmanams bus pirmą kartą pristatyta KU išleista didžiulė knyga, dedikuota Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Esate jos sudarytojas. Kuo šis leidinys ypatingas?

„1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“ - tai dokumentinė knyga, kurią KU parengė kartu su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi.

Ši knyga atskleidžia ne šešių dienų įvykius, prieš šimtą metų prasidėjusius sausio 10 d. ir pasibaigusius sausio 15 d., bet pasakoja apie 1922 m. rudenį suintensyvėjusias ir 1923 m. vasario mėnesį rezultatyviai pasibaigusias pastangas prijungti Klaipėdą prie Lietuvos.

Knygoje 592 puslapiai, 269 dokumentai, per du tūkstančius žmonių pavardžių, daugybė nuotraukų, schemų. Visa tai palydima profesionalių istorikų parašytais įvadais, komentarais. Žodžiu, ne romanas, bet akademinis darbas, skirtas tiems, kas nori daugiau sužinoti apie įvykius, kurie prieš šimtą metų pakeitė ne tik Klaipėdą, ne tik Lietuvą, bet ir situaciją visame Europos regione.

Knygoje publikuojamų dokumentų pagrindą sudaro atrinkti Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi šaltiniai. Taip pat skelbiami dokumentai, saugomi kitose Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos saugyklose.

Stengėmės, kad liudijimai atspindėtų kuo įvairesnes puses (Lietuvos lietuviai, Klaipėdos lietuviai, Klaipėdos vokiečiai, sąjungininkės etc.) ir kuo įvairesnius dalyvius. Dauguma dokumentų publikuojami pirmą kartą.

Kartu knyga išskirtinė tuo, kad joje pirmąsyk pateikiamas sudarytas ir susistemintas sąrašas žmonių, kurie 1923 m. sausio-vasario mėn. tarnavo Ypatingo paskyrimo rinktinėje ir / ar Klaipėdos krašto 1-ajame savanorių pulke. Kitaip tariant, stengėmės identifikuoti ir įvardyti visus žmones, sudariusius karinę jėgą, kuri nulėmė Klaipėdos tapsmą Lietuvos dalimi.

ISTORINĖ AKIMIRKA. Įgulos paradas didžiulį indėlį Klaipėdos krašto prijungimo operacijoje atlikusio ministro pirmininko E. Galvanausko vizito 1923 m. gegužės 7 d. uostamiestyje proga. Iliustracija iš naujos KU knygos.

Oficialiai Seimas 2021 m. priėmė sprendimą šiuos metus paskelbti „Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos ir 1923 metų sukilimo 100-osiomis metinėmis“. Ar galima šį istorinį įvykį, veiksmus vadinti sukilimu?

Pirmiausia turime žinoti, kad Klaipėdos kraštas Lietuvos Respublikos dalimi formaliai tapo ne sausio 15 d., o tik 1923 m. vasario mėn. Teisinis to pagrindas - Ambasadorių konferencijos 1923 m. vasario 16 d. sprendimas, pagal kurį Lietuva įgijo Klaipėdą cesijos, t. y. teisių perdavimo, perleidimo būdu.

Pagrindinės sąjunginės valstybės perleido savo teises į Klaipėdos kraštą, kurių Vokietija jų naudai atsisakė pagal Versalio taikos sutartį, Lietuvos Respublikai. Tai svarbus niuansas.

Ambasadorių konferencijos sprendimas tikrai būtų buvęs kitoks, jeigu prieš tai Ernesto Galvanausko ministrų kabinetas nebūtų įgyvendinęs konspiracinės karinės operacijos ir jeigu po šios operacijos E. Galvanauskas nebūtų parodęs noro derėtis su pagrindinėmis sąjunginėmis valstybėmis; derėtis iki tokio lygio, kad teisinės iš sausio įvykių kylančios pasekmės būtų panaikintos.

Kaip vadinti tai, kas vyko 1923 m. sausio 10-15 d.? Neabejotinai tai - karinė operacija. Tai, kas buvo įgyvendinta Klaipėdos krašte šios operacijos metu, yra perversmas - valdžios nuvertimas kariniu būdu. Tiesa, čia taip pat esama svarbaus niuanso, mat nuversta buvo tik direktorija.

Sudaręs ugnies nutraukimo susitarimą, sąjungininkių pajėgų karinis vadas sausio 15 d. tikrai netraktavo to kaip sąjungininkių valdžios Klaipėdoje nutraukimo.

Na, o kai kalbame apie visumą to, kas prasidėjo dar 1922 m. lapkritį ir truko iki 1923 m. vasario, nesuklysime pavadinę to Klaipėdos prijungimu prie Lietuvos. Šį terminą aš pats ir vartoju, nes Lietuvos kelyje į Klaipėdą man norisi matyti visumą, o ne vienos savaitės įvykius.

Be jokios abejonės, būta ir kitų terminų. Istorijos ir krašto pažinimo vadovėliuose tarpukariu rašyta „atsiėmimas“, „atvadavimas“, „sukilimas“. Bet pažvelgę į 1923 m. spaudą, be šių, rasime ten ir tokių terminų kaip „prijungimas“, „prisijungimas“ ar „užėmimas“. Sąjungininkės, nenorėdamos pripažinti, kad turi reikalo su insurgentais, sausio 10-15 d. vadino juos maištininkais, ginkluotomis gaujomis.

Kaip paaiškinti, kad dalis šių terminų tebėra vartojami šiandien? Nesiplėsdamas aš turbūt pirmiausia akcentuočiau savišvietos stoką.

1923 m. vykusi karinė operacija vadinama viena drąsiausių, sėkmingiausių ir geriausiai suplanuotų modernios Lietuvos istorijoje. Ar yra žinoma, kas buvo jos „smegenys“, kokia užkulisinė strategija buvo vystoma Kaune ir kaip inkorporuoti vietiniai?

Jeigu klausimas tik apie karinę operaciją, o ne apie visą Klaipėdos prijungimo istoriją, tai karinė operacija Lietuvos kariuomenės Generaliniame štabe (GŠ) pradėta rengti 1922 m. gruodžio mėnesį.

Galutiniai taškai buvo sudėlioti, data nustatyta ir kontingentas suformuotas Kaune 1923 m. sausio pirmosiomis dienomis per kelis susitikimus, kuriuose dalyvavo kariuomenės vadas, GŠ viršininkas, krašto apsaugos ministras, ministras pirmininkas ir kiti.

Visi įsakymai į karinius vienetus iš GŠ ėjo kariuomenės vado gen. ltn. Juozo Stanaičio vardu. Tai, žinoma, rodo, kad operacija buvo planuojama pačiu aukščiausiu lygiu.

Lygiagrečiai 1922 m. gruodį operacijai rengėsi ir Lietuvos šaulių sąjunga, bet šauliams nebuvo leista veikti savarankiškai; jų dalyvavimas operacijoje buvo kontroliuojamas kariuomenės.

Konkrečius planavimo veiksmus atliko štabas, sausio pradžioje suformuotas Jono Polovinsko, kuris buvo GŠ Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų dalies viršininkas. J. Polovinskas Klaipėdos krašte jau ne kartą lankėsi, o nuo gruodžio 13 d. faktiškai kasdien gyveno Klaipėdoje. Vadovybės pavedimu jis ten aiškinosi situaciją ir atliko tam tikrus parengiamuosius veiksmus.

Labai svarbų vaidmenį karinės operacijos planavimo srityje vaidino štabo viršininkas kpt. Juozas Tomkus ir jo padėjėjas kpt. Juozas Šarauskas, taip pat J. Polovinsko pavaduotojas kpt. Pranas Klimaitis, kuris buvo Lietuvos šaulių sąjungos viršininkas. Operacijos metu ją iš Kauno stengėsi koordinuoti asmeniškai GŠ laikinasis viršininkas mjr. Jonas Gricius.

Kalbant apie vietinių vaidmenį, Ypatingo paskyrimo rinktinės sudėtyje buvo vienas kitas iš Klaipėdos krašto kilęs gyventojas, nes tokie tuo metu jau tarnavo Lietuvos kariuomenėje, pvz., Karo mokyklos kontingento sudėtyje.

Bet tai vienetiniai atvejai. Šiaip jau Ypatingo paskyrimo rinktinė buvo suformuota išimtinai iš Lietuvos kariuomenės dalinių ir Lietuvos šaulių sąjungos narių. Keliolika, gal kelios dešimtys Klaipėdos krašto civilių gyventojų jiems padėjo - buvo palydovai, operacijos metu rodę kelius; įsijungė į agitacinę veiklą. Bet jokio masinio krašto gyventojų dalyvavimo karinėje operacijoje nebuvo.

Visuomenėje apie mūšius tarp prancūzų ir lietuvių, mažlietuvių pačioje Klaipėdoje yra žinoma tik sąlyginai paviršutiniškai, apsiribojant Prancūzijos prefektūros šturmu. Tačiau kovos vyko daug platesniu frontu. Kaip ir kur?

Ypatingo paskyrimo rinktinės kontingentas, suskirstytas į tris grupes, į Klaipėdos kraštą įžengė sausio 10 d. trijose vietose: per Kretingą-Bajorus, Tauragę-Lauksargius ir Žemaičių Naumiestį-Kulėšus.

Svarbiausi objektai, tokie kaip muitinės, policijos nuovados, pašto, geležinkelio stotys, krašte buvo užimti be didesnio pasipriešinimo per kelias dienas. Liko tik Klaipėda, prie kurios 1-oji grupė priartėjo jau sausio 11 d., bet po to kelias dienas be pavienių apsišaudymų nieko rimto nevyko.

Kautynės vyko išimtinai tik naktį iš sausio 14 d. į sausio 15 d. ir sausio 15 d. iki pietų.

Trys pagrindiniai objektai, dėl kurių kautasi ir kur žūta žmonių, buvo Sendvaris, Rumpiškės dvaras ir sąjungininkių vyriausiojo komisariato pastatas, liaudyje vadintas „prefektūra“.

Prie Sendvario ir buvusiose Rumpiškės dvaro žemėse susikauti teko su ten įrengtomis gerai ginkluotomis užkardomis. Tokios užkardos gynybai vadovavusio įgulos vado mjr. Ipolito Tibo (Hippolyte Thibeaud) rūpesčiu buvo įrengtos prie visų svarbiausių įvažiavimų į Klaipėdą. Pastangos paimti Sendvarį naktį ir pareikalavo daugiausia gyvybių - ten žuvo penki rinktinės kovotojai.

Aplink vyriausiojo komisariato pastatą buvo sutelktas pagrindinis pasipriešinimo židinys. Bet vyriausiasis komisaras Gabrielis Petisné buvo gavęs instrukciją iš Paryžiaus, kad jis neturi be reikalo eikvoti karių gyvybių.

Todėl kautynių iki paskutinės gyvybės nebuvo. Šiaip jau jie pasidavė, prieš tai pademonstravę simbolinį pasipriešinimą, kad būtų išsaugota garbė. Viską turėjo spręsti kariniai laivai, kurie tuo metu jau buvo pakeliui į Klaipėdą, ir diplomatinis sąjungininkių spaudimas, o ne pasišaudymai prie vyriausiojo komisariato pastato.

AUKOS. Rumpiškės dvaro gyvenamasis pastatas. Buvusiose dvaro žemėse 1923 m. naktį į sausio 15 d. vyko žmonių gyvybių pareikalavę susišaudymai. Iliustracija iš naujos KU knygos.

Tarpukario spaudoje teko skaityti parlamentaru save įvardijusio jaunuolio Jono Gervino istoriją, kaip jis vyko dėrėtis su prancūzais. Ar buvo įmanoma išvengti karinio konflikto ir kodėl jis vis dėlto įvyko?

Parlamentarai pas G. Petisné iš tiesų buvo siunčiami kelis kartus - sausio 11 d., paskui sausio 12 d. Mano galva, rimtai tikėtasi, kad G. Petisné įsileis į Klaipėdą kovotojus be mūšio. Mat ministras pirmininkas E. Galvanauskas labai aiškiai instruktavo J. Polovinską, kad prancūzų kraujo praliejimo reikia vengti.

Karinio konflikto, žinoma, buvo galima išvengti. Tačiau visada turime įvertinti kainą.

To meto situacijoje sąjungininkės siūlė užtikrinti Lietuvos interesus Klaipėdoje tik mainais į tai, kad Lietuva sureguliuotų santykius su Lenkija, atvertų Nemuną tarptautinei navigacijai ir t. t. Kauno vertinimu, faktiškai tai būtų reiškę Vilniaus pripažinimą Lenkijai.

Tokios kainos dauguma Lietuvos politikų nebuvo pasirengę mokėti. Taigi buvo du keliai - laukti, kol sąjungininkės paskelbs Klaipėdos kraštą savarankiška valstybe, kurioje būtų užtikrinti ne vien Lietuvos, bet ir Lenkijos interesai, arba imtis veiksmų, kurie leistų tokiam sąjungininkių sprendimui užbėgti už akių.

Sąjungininkių aptartam scenarijui dėl Klaipėdos Lietuvos vyriausybė nutarė pasipriešinti, bet kainą vis tiek teko mokėti - vasarį sąjungininkės pripažino Klaipėdą Lietuvai, tačiau kovą jos pripažino Vilnių Lenkijai.

GURMANAMS. Pas skaitytojus keliauja mokslininkų kolektyvo parengta didžiulė, 592 puslapių knyga, kurioje - 269 dokumentai, per du tūkstančius žmonių pavardžių, daugybė nuotraukų, schemų.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder