Liga pritildė aktoriaus balsą

Nuo 1977 metų Sigitas Jakubauskas ištikimas Šiaulių dramos teatrui ir publikai. Šiaulių scena - pirma ir vienintelė jo darbovietė, aktoriaus karjerą pradėjo būdamas 21 metų, o dabar jam 67 -eri.

Aktorius skaičiuoja, kad Šiauliuose prabėgo kone pusė amžiaus - 46 gyvenimo ir kūrybos metai. Jam - dzūkui, kilusiam iš Pivašiūnų kaimo Alytaus rajone, po studijų Vilniuje reikėjo prisijaukinti ir Šiaulius.

Aktoriaus vaidmenų amplua platus - režisieriai jį rinkosi statydami ir klasikinę dramą, ir šiuolaikinės dramaturgijos kūrinius, ir tragikomediją, ir komediją. Jis ir talentingas poezijos skaitovas.

S.Jakubauskas teigia, nors Šiaulius palieka, su teatru dar neatsisveikina.

- Vis susitikdavome kalbėtis apie teatrą ir aktorystę jubiliejų, apdovanojimų progomis. Dabar susitinkame, kai stovite visai ant kitokio gyvenimo slenksčio. Kodėl apsisprendėte palikti Šiaulius, teatrą?

- Ne mano valioje šis sprendimas, nei jam ruošiausi, nei kada apie tai galvojau. Bet likimas yra toks dalykas, kad jam negali būti iš anksto pasirengęs.

Balso klosčių piktybinis navikas sustabdė mane ir mano veiklą. Balsas - aktoriaus pagrindinis įrankis, svarbiausias instrumentas. Iš pradžių buvo vilties, kad po spindulinio gydymo iš karto viskas bus gerai. Kai iš savo gydytojos išgirdau, kad dar tik pirma stadija ir gydoma - buvau kaip ant sparnų! Po gydymo pasakė: „Sveikas, eik." Pradėjau vaidinti, bet vėliau pajutau, kad balsas ėmė kimti ir garsiai kalbėti nebegalėjau. Sako, jog tai procedūrų pasekmė, yra vilties, kad gal praeis.

- Režisierius Rimas Tuminas, susirgęs onkologine liga, pasakė, jog su liga nekovoja, gyvena. O Jūs kaip reaguojate? Ką pasakytumėte tiems, kurie išgirsta tokios ligos diagnozę?

- Žinau tą Rimo Tumino pasakymą. O kaip su ta liga kovosi? Aš irgi nekovoju. Ir neslepiu, kad ji užklupo. Kai tokia liga užklumpa, ne slėptis nuo visų reikia, o išsikalbėti. Kitaip, ne duok Dieve, iš baimės daugiau vėžių gali užsiauginti. Dabar ne XIX amžius, o mūsų medikai aukšto lygio.

Šiauliuose mano visas gyvenimas, kaip sakau, „tik 46 metai", tad kaip čia su jais atsisveikinsi - neatsisveikinu. Keičiu tik gyvenimo vietą.

Kodėl į Klaipėdą... Klaipėda visada mane traukė. Per teatro gastroles nueidavau į uostą laivų žiūrėti. Tai dar nepatirtas kraštas, jūra, marios ir miškų dar yra. Ir žmona Rita sako, kad jūros oras gal bus geresnis balsui atsigauti. Gal...

- Kas gero buvo Šiauliuose, ką verta prisiminti?

- Gera buvo, kai čia atvažiavome dvylika kurso draugų. Buvo nuostabu! I.Vaišytė mums sakė, nesvarbu, kur teatras yra - jis gali būti ir ant kilimėlio. Mes žaidėme teatrą. Mus Šiauliuose iš karto labai pamilo.

Čia buvo nuostabi kūryba, labai geri buvo vyresnieji kolegos, miestas plūsdavo spektaklių žiūrėti.

Tada labai populiarus buvo „virtuvinis" bendravimas, kai svečiuose, virtuvėse, pas kolegas, o ir pas mus - Dainų 47, kur mums davė bendrabučio butą, galėjai apie viską kalbėtis. Kiek dainų ten buvo išdainuota!

Kurso draugai Olegas Ditkovskis, Saulius Bareikis grodavo, dainuodavo - dabar jie žinomi bardai, o tada buvo pradžia - daug kas gimė Dainų gatvėje. Net išleidome dainų kasetę „Dainų 47-33".

O dailininkų garsiajame „Šabakštyne" kiek bendrauta! „Šabakštynas" buvo bohemos viršūnė - laisvos minties, diskusijų vieta ir kiek jie turėjo meno albumų.

Kolegų aktorių, režisierių, kuriuos gerbiu, vertinu ir kuriems esu dėkingas, daug. Tiesiog visus apkabinu.

Labiausiai noriu padėkoti žiūrovams, kurie vertino ir mylėjo mane, ėjo žiūrėti spektaklių ir mano vaidmenų. Be žiūrovo nėra teatro. Šiaulių žiūrovas supranta ir vertina teatrą. Protingieji teatralai Šiaulių tegu nė nebando vadinti provincija.

- Ar pačiam visada patiko sukurti vaidmenys?

- Anaiptol ne visada. Yra toks keistas dalykas. Dirbi dienomis, naktimis, metų metais, o išlieka spektaklyje tik kelios sekundės - kai tu tyli ir žiūrovas tyli. Tik tada įvyksta tas teatro stebuklas, kurio nėra jokiuose kituose menuose. Teatras yra čia ir dabar. Šią akimirką. Dėl to verta dirbti.

- Jums teko dirbti su studentais, dėstyti teatro meną. Kokie yra dėstytojo patyrimai? Gal grįšite prie šio darbo?

- Dėstytojo amatas visai kitoks nei aktoriaus. Vienu metu dirbti ir aktoriumi, ir kitus mokyti aktorystės - labai sunku. Turi viską studentams atiduoti, jie tiesiog energiją ištraukia. Neištrauktų - būtų neįdomu.

Ar galėčiau dar kitus mokyti? Nežinau, negalvoju. Man pačiam teatras buvo viskas. Be jo gyvenimo neįsivaizdavau.

- Ar eitumėte į sceną vaidmeniui be žodžių? Juk yra tokių vaidmenų?

- Eičiau! Eičiau vaidinti ir be žodžių, ir su mikrofonu. Jeigu tik pakviestų.

- Savo kartą esate pavadinęs romantikų karta, o kaip jaučiatės, kai dabar tikinama, kad dabartiniai šešiasdešimtmečiai-septyniasdešimtmečiai - tai prarastoji karta?

- Jokia mes ne prarastoji karta. Kai buvome Baltijos kelyje - kokia tai buvo jėga!

Kvaila, kad dabar mes taip vienas kitą menkiname. Mes nesame prarastoji karta. Iš kur tuomet kilo Sąjūdis, Atgimimas, Nepriklausomybės atkūrimas?

Aš stebiuosi, kas vyksta?! Viską žino tie, kam tada buvo dešimt, vienuolika metų. Žmonės, negyvenę tame laike, aiškina, kaip turėjome gyventi. Justiną Marcinkevičių puola. Puola poetą, kurio eilės dainuojamos kaip liaudies dainos.

- Jo dramas - trilogiją „Mindaugą", „Mažvydą", „Katedrą" - vadina propaganda. Tik kažkodėl teatro už tuos spektaklius dar nepuola?

- Kaip gi čia visus iš eilės puls.

Ar mes turėjome nebegyventi ir kur galėjome išeiti? Kaip pats poetas dar gyvas būdamas klausė savo kaltintojų. Turėjome žūti ar prisitaikyti ir išsaugoti Lietuvą?

Mūsų diplominis spektaklis buvo Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas", baigdami studijas jį rodėme Lietuvos akademinio dramos teatro scenoje, labai puikiai buvo priimtas žiūrovų. Olegas Ditkovskis vaidino Mažvydą.

Aš apie Justiną Marcinkevičių daug gerų žodžių girdėjau savame krašte nuo jaunystės - iš tėvų, iš jų draugės mokytojos, ji su poetu vienoje mokykloje mokėsi. Mūsų krašto žmonės jį labai gerbė, mylėjo.

Pats jį pažinau vienoje kelionėje į užsienį. Iš to susitikimo liko atminty ne tik pokalbiai ir dainos - turiu poeto kaklaraištį. Jokio kaklaraiščio pats nebuvau pasiėmęs, o be kaklaraiščio ir švarko nebūtų įleidę restoraną.

Justinas Marcinkevičius sako, palauk tuoj atnešiu. O kai kitą dieną norėjau kaklaraištį grąžinti, sako, pasilik. Vežuosi tą J.Marcinkevičiaus kaklaraištį ir į Klaipėdą.