Likimas iš „Palangos Gintaro“ kineziterapeutės Aidos iš Ukrainos atėmė vieną jūrą – Juodosios – bet padovanojo kitą – Baltijos

„Man čia – nuostabu. Žmonės, kolektyvas – labai draugiški. O darbas čia visai nesiskiria nuo to, ką dirbau Kijeve iki karo,“ – Aida Movchanska, „Palangos Gintaras“ kineziterapeutė, sakė „Palangos tiltui.“

Didžiausiame šalies kurorte, Palangoje, ji apsistojo kartu su savo vaikučiais – 11 metų Alvina ir 1 metų bei 9 mėnesių Janu. Moters vyras liko Ukrainoje, kur jis rūpinasi humanitarinių krovinių gabenimu Ukrainos kovotojams.

Anot jos pačios, šiame itin nelengvame jų gyvenimo etape ji yra itin dėkinga palangiškiams Jurgai ir Laimui Slavinskams, kurie karo pabėgėlei ir jos vaikučiams leido nemokamai naudotis jų butu Palangoje.

„Trūksta žodžių, kad galėčiau jiems išreikšti dėkingumą už jų kilnų poelgį, meilę, padrąsinimus, pagalbą,“ – sakė Aida.

Iki karo apie Palangą ji tebuvo tegirdėjusi iš vyresnės kartos ukrainiečių ir televizijos: „Palanga buvo prestižinis žinomas Sovietų Sąjungos kurortas.“

Kai vasario pabaigoje Rusija užpuolė Ukrainą, moteris su savo vyru turėjo akimoju nuspręsti ką daryti.

„Tiesą pasakius, didelių santaupų neturėjome. Giminių ar draugų Lietuvoje – taip pat ne. Bet kai draugų draugų draugai pasiūlė važiuoti į Lietuvą, pasitikėjome jais. Ir tikrai nenusivylėme: lietuviai, ir palangiškiai, yra labai draugiški, paslaugūs, čia kalbama rusiškai, nors aš esu įsitikinusi, kad pasibaigus karui, ukrainiečiai daugiau nekalbės rusiškai – tik ukrainietiškai,“ – sakė Aida.

„Nežinojome, kad mums priims Palangoje. Čia – tarsi pasakoje viskas. Tiek žalumos ir ramybės,“ – pridūrė.

Pradėjus bombarduoti Kijevą vasario 24 dieną, Aida ir jos vyras susirinko būtiniausius daiktus, susėdo į automobilį ir pajudėjo link Žitomiro.

„Kelionė buvo baisi – itin ilga, daugiau nei dvi paras, daugybė automobilių, bandančiųjų mus aplenkti. Baiminomės bombų. Labiausiai ne dėl savęs, o dėl savo vaikučių bijojome,“ – pasakojo A. Movchanska.

Išsiskyrimas su vyru Lenkijos-Ukrainos pasienyje buvo jaudinantis ir ne be ašarų – gi nežinia, kaip viskas susiklostys toliau...

„Jis iki šiol yra Kijeve. Man labai neramu dėl jo. Jis važinėja į atokias vietas – keliai gali būti užminuoti, – atskleidė Aida. – Aš savo vyru didžiuojuosi: juk jis gina savo Tėvynės, mūsų Ukrainos, laisvę, mūsų vaikų ateitį.“

Vyras ir žmona bendrauja kiekvieną dieną – vos ne kiekvieną valandą.

Ukrainietė Palangoje pirmiausia įsidarbino sanatorijoje „Gradiali“, o nuo gegužės pirmosios – ji jau Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijos ,,Palangos Gintaras“ darbuotoja.

„Man čia – taip gera ir miela. Puikūs žmonės, o darbas – toks pats kaip tas, kurį dirbau Kijeve.  Jame nuo 2018 metų dirbau neįgalių vaikų reabilitacijos centre, – šypsojosi ji. – Gera buvo dirbti ir „Gradiali“, bet jame dirbau su suaugusiais, o man mieliausia dirbti su vaikais. Juk jie – tokie nuostabūs, tikri. Aš „kaifuoju“ dirbdama „Palangos Gintare“ su vaikais.“

Ryte mama dukrą išlydi į mokyklą, o sūnelį nuveda į lopšelį-darželį „Ąžuoliukas.“

„Janą jame vadina Jonu, – šypsosi mama.  Jis jau čiauškia „ačiū“, „labas“, „einam.“ Dukra taip pat labai gabi kalboms – jau pramoko lietuviškai, nors su bendraamžiais bendrauja angliškai.“

Nors Palangoje įsikūrė beveik tūkstantis jos bendratautiečių, tačiau Aida su jais mažai bendrauja: „Aš dirbu, o laisvą laiką skiriu savo vaikams.“

Gavusi pirmą algą Palangoje, savo globotiniams, Jurgai ir Laimui, pasiūlė apmokėti nors dalį jos apgyvendinimo išlaidų, tačiau geradariai numojo ranka: „Ne, neskubėkite...“

Paklausta, kur ji matanti savo ateitį, Aida Movchanska sakė, kad kol tėvynėje vyksta karas ir kol ji joje negali užtikrinti savo dukros ir sūnaus saugaus gyvenimo, apie tai negalvojanti.

„Man toks saugumo ženklas bus Ukrainos sienų ribų susigrąžinimas – tokių, kokios jos buvo iki 2014 metų, kai Rusija aneksavo Krymą.  Ir kuomet Ukraina vėl galės kontroliuoti savo oro erdvę. Iki tol noriu būti Palangoje,“ – sakė ukrainietė.

Rusijai 2014 metais aneksavus Krymą, Movchanskų šeima persikėlė iš jo į Kijevą.

„Kryme gyvenome netoli Juodosios jūros. Kai išeiname pasivaikščioti prie Baltijos jūros, širdį sugriebia nostalgija – jūra yra jūra. Jai, matyt, nėra abejingų.“

Nors artimiausi šeimos nariai ir draugai kol kas išvengė mirties Ukrainoje, tačiau moteris žino apie žuvusius tolimesnius draugus.

„Dabar įprasta, kad ukrainiečiai, kurių artimieji žuvo, prašo per socialinius tinklus rasti kūnus – žuvusieji yra neretai laidojami bendruose kapuose,“ – Aidos akyse vėl sužvilgo ašaros.

Tačiau patirtos sielos žaizdos čia, Palangoje, gyja.

„Einame prie jūros, palangiškiai siūlo savo pagalbą. Esu be galo dėkinga visai Lietuvai, Palangai, Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijai ,,Palangos Gintaras“, mūsų globėjams Jurgai ir Laimui – visiems,“ – dėkojo A. Movchanska.

„Palangos Gintare“ dirba septyni ukrainiečiai

 „Palangos Gintaras“ direktorius, gydytojas Saulius Deveikis sakė „Palangos tiltui“, kad šiuo metu „Gintare“ darbuojasi septyni ukrainiečių pabėgėliai.

„Keletas iš jų yra puikūs savos srities medicinos specialistai. Negalėdami sanatorijos patalpose apgyvendinti Ukrainos karo pabėgėlių šeimų dėl privalomų higienos normų reikalavimų laikymosi gydymo įstaigose, infekcijų kontrolės ir pacientų bei juos lydinčių asmenų srautų reguliavimo, mes dedame visas pastangas, kad kuo daugiau šios nuo karo krečiamos šalies piliečių atvykusių prieglobsčiui į Palangą, galėtų įsidarbinti mūsų įstaigoje,“ – sakė S. Deveikis.

Sunkūs COVID-19 padariniai

Kokiomis ligomis sergančių vaikų „Palangos Gintaras“ daugiausiai sulaukia dabar, nuslūgus koronaviruso pandemijai?

„Kadangi nuo seno mūsų įstaigoje buvo stebimas sezoniškumas – pacientai daugiausiai atvyksta pavasario- vasaros mėnesiais, dėl COVID-19 pandemijos jis dar labiau išryškėjo. Šiuo metu stebima suaktyvėjusi pacientų registracija, ji vykdoma trims savaitėms į priekį.

Šiuo metu apie 30 procentų mažųjų pacientų gydosi judamojo atramos pažeidimų ligas, apie 25 procentų psichikos ir elgesio ligas.

Šių dviejų gydymo profilių pacientai sudaro daugiau nei puse visų besigydančiųjų ir skaičiumi aplenkė daugelį metų dominavusius vaikų kvėpavimo sistemos ligomis sergančiuosius,“ – sakė Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijos ,,Palangos Gintaras“ direktorius.

Anot jo, keičiantis gyvenimo sąlygoms vaikų reabilitacijos poreikis nuosekliai didėja visame pasaulyje, o vaikų sveikata blogėja katastrofiškai.

„Tam įtakos turi ir epidemiologiniai pokyčiai, COVID-19 komplikacijos. Pokovidinis sindromas – naujadaras, su kuriuo mūsų medikai kasdien turi naujų patirčių.

Dažniausi simptomai tokie: vaikai greičiau pavargsta, nenori dūkti, sportuoti, atsiranda galvos skausmas, svaigimas, dėmesio bei koncentracijos stoka.“

„Mes turime suvokti, kad šalyje auga kovidinė karta, kuri per pastaruosius metus patyrusi didžiulį neigiamą poveikį sveikatai, ypač vaikų psichikos sveikatos srityje, ateis ir pakeis mus.

Apie COVID sukeltas problemas jau garsiai kalba UNICEF: vyksta mokyklų uždarymas, drastiškai blogėja vaikų psichikos sveikata.

Jau įrodyta, kad kas antram paaugliui nustatomi depresijos požymiai, nerimas. Grėsmingų simptomų jau atsiranda 6–8 metų vaikų grupėje,“ – sakė S. Deveikis.

Daugėjant vaikų su psichikos ir elgesio sutrikimais, pernai „Palangos Gintare“ pradėjo dirbti paauglių ir vaikų gydytojas psichiatras. 

„Kadangi į sanatoriją atvykstančių  vaikų sutrikimai yra labai įvairūs, apimantys įvairias vaiko veiklas, todėl mūsų gydymo įstaigoje dirba įvairių specialistų komanda: psichologai, klinikiniai logopedai, socialiniai darbuotojai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, taikomos įvairios fizioterapijos procedūros,“ – pabrėžė Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijos ,,Palangos Gintaras“ direktorius S. Deveikis.

Archyvų nuotr.

Aida Movchanska, Laimono Tamošiūno nuotr.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder