Apie tai, ko galime pasimokyti iš japonų, pasakoja „Luminor“ banko kasdienės bankininkystės vadovė Aušrinė Mincienė.
Maistui – vos keli eurai per dieną
Saki Tamogami istorija išgarsėjo 2019 metais, kai ji pasirodė vienoje Japonijos televizijos laidoje. Joje moteris atvirai pasakojo apie itin taupų gyvenimo būdą: maistui ji skirdavo apie 200 jenų per dieną (apie 1,8 Eur), viską gamindavo namuose, dažniausiai rinkdavosi paprastus produktus – skrebučius, udon makaronus ar nukainotas daržoves.
Pasak jos, vienam patiekalui dažniausiai išleisdavo mažiau nei 50 jenų, o „prabanga“ tapdavo džemas ant duonos ar gabalėlis lašišos prie ryžių.
Saki taupė net buityje: vengė papildomų indų, kartais valgydavo tiesiai iš puodo, kad sutaupytų indų ploviklio ir nereikėtų pirkti papildomų dubenėlių.
„Tokios istorijos pirmiausia turėtų įkvėpti permąstyti savo įpročius, o ne skatinti kopijuoti kraštutinį gyvenimo būdą. Kitaip tariant, šis pavyzdys atskleidžia svarbią mintį – išsikėlę didelį tikslą dažniausiai dėl jo turime šio bei to atsisakyti.
Tai nereiškia, kad reikėtų gyventi asketiškai, taupyti indams ar kitoms šiuolaikinėms būtinybėms – kiekvienas turime savo ribą. Tačiau pravers suprasti, kur dingsta mūsų pinigai ir ką galime daryti kitaip“, – sako „Luminor“ ekspertė.
Nei vieno pirkinio be nuolaidos
Saki dirbo nekilnojamojo turto srityje ir didžiąją dalį atlyginimo skyrė taupymui. Ji vadovavosi principu niekada nieko nepirkti be nuolaidos, retai apsipirkinėjo, dėvėjo drabužius, gautus iš artimųjų ar draugų, o baldus bei buitinę techniką įsigydavo jau panaudotus. Ji taip pat kruopščiai fiksuodavo visas išlaidas, net ir pačias smulkiausias.
„Sekti savo išlaidas yra vienas pagrindinių įpročių, kuriuo grįstas taupymas. Matydami išlaidas ant popieriaus ir į kokias sumas jos virsta mėnesio gale, galime padaryti reikiamas išvadas.
Tai padeda mąstyti išmintingiau – vėlgi, ne visiškai išsižadėti malonumų ar pirkti tik nukainotas prekes. Tačiau apsvarstyti impulsyvius pirkinius prieš juos įsigyjant, atsisakyti nebūtinų išlaidų ir planuoti didesnius pirkinius iš anksto“, – teigia A. Mincienė.
Įsigijo tris namus iki 35-erių
Pirmą namą Saki įsigijo būdama 27-erių už 10 mln. jenų (apie 90 tūkst. Eur). Po dvejų metų ji nusipirko antrąjį už 18 mln. jenų (apie 162 tūkst. Eur). Trečią namą moteris įsigijo 2019 metais, dar nesulaukusi 35-ojo gimtadienio – už 37 mln. jenų (apie 334 tūkst. Eur).
Pasiekusi tikslą ji atskleidė, kad toks taupumas turėjo pagrindą: moteris svajojo įkurti kačių kavinę, kurioje galėtų priglausti benames kates. Tai ji įgyvendino trečiojo namo pirmame aukšte.
Nors pati kavinė nėra itin pelninga, Saki gauna stabilias pajamas iš kitų objektų nuomos ir planuoja toliau plėsti savo nekilnojamojo turto portfelį.
„Taupyti lengviau, kai išsikeliame konkretų tikslą ir susiejame jį su mūsų vertybėmis. Tuomet taupymas nebeatrodo kaip apribojimas ar gyvenimo kokybės mažinimas – jis virsta pasirinkimu, padedančiu kurti gyvenimą, apie kurį svajojame“, – pažymi „Luminor“ banko ekspertė.
Siekia finansinio saugumo ir gerovės
Pasak A. Mincienės, Japonija plačiai žinoma dėl savo taupymo kultūros, kuri giliai įsišaknijusi žmonių gyvenimo būde.
Praeityje šalis patyrė daug ekonominių iššūkių, todėl taupyti tapo normalu siekiant finansinio saugumo, o šiandien – ir gerovės ateityje.
Japonai iš prigimties yra kuklūs ir turi stiprų saiko jausmą, tęsia ekspertė. Net ir uždirbantys daugiau įprastai renkasi minimalistinį gyvenimo būdą, vengia perteklinio vartojimo ir stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp pajamų bei išlaidų.
„Vienas populiariausių taupymo būdų šalyje yra „kakeibo“, kuris išvertus iš japonų kalbos reiškia „namų buhalterija“.
Tai tradicinis buhalterinės apskaitos metodas, kurio principas – atidžiai sekti ir popieriuje fiksuoti savo kassavaitines išlaidas.
Kiekvieno mėnesio pradžioje taip pat išsikeliamas finansinis tikslas, nuo kurio ir prasideda visas planavimas“, – pasakoja A. Mincienė.
Be to, japonai itin daug taupo senatvei, kadangi valstybinės pensijos yra nedidelės, priduria pašnekovė. Dėl šios priežasties jie dažnai pasitelkia papildomas pensijų kaupimo programas, investuoja į nekilnojamąjį turtą.
„Net jei mūsų kultūriniai įpročiai skiriasi, Japonijos pavyzdys primena, kad finansinė gerovė kuriama po žingsnelį. Esmė – ne imtis ekstremumų, o išsikelti tikslą, sekti ir planuoti išlaidas, ugdyti finansinę discipliną.
Taip net gyvendami Lietuvoje pinigus valdysime kaip japonai“, – šypteli ekspertė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą