Vitos JUREVIČIENĖS ir asmeninio albumo nuotraukos
Brigita, nuo ko viskas prasidėjo?
Baigiau Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnaziją. Svarsčiau, kur stoti. Ir šiandien esu įsitikinusi, jog šis sprendimas jaunam žmogui yra labai sunkus. Susižavėjau Klaipėdos universiteto socialinio darbo studijų programa. Tai buvo kažkas nauja. Įsivaizdavau, kad baigusi studijas galbūt dirbsiu Savivaldybėje, turėsiu kabinetą. Įstojau, nes pažymiai buvo geri. Buvau labai laiminga, nes konkursas buvo beprotiškas - gal 10 žmonių į vieną vietą. Studijos nenuvylė. Keliavau į magistrantūrą. Kadangi nerami siela buvau, norėjau išvažiuoti, spėjau ir į Norvegiją išvykti pastudijuoti. O kai atėjo pabaiga, kone šokas ištiko: kaip tai baigėsi? Reikėjo nuspręsti, kas toliau. Pradėjau dirbti Lietuvos jūrų muziejuje, bet vis norėjosi ko nors daugiau, negalėjau sustoti. Socialinio darbo doktorantūros Lietuvoje nebuvo, įstojau į Laplandijos universitetą Suomijoje. Toli, šiaurėje, kur Kalėdų Senelis gyvena.
Kame šio darbo žavesys, kad jaunas žmogus susidomėtų?
Galbūt ne visi kolegos sutiks su mano nuomone, bet man socialinis darbuotojas - tikrų tikriausias lyderis. Tas vėliavnešys, kuris gali daryti labai didelius pokyčius visuomenėje - nuo mažo žmogaus problemų sprendimo iki didelių problemų atskleidimo. O jų yra labai daug ir ne visos patenka į jau esamų socialinių paslaugų apibrėžimus.
Neįtikinot. Spėju, kad socialinio darbuotojo įsivaizdavimas visuomenėje yra maždaug toks: ateinu, nuperku produktų vienišam senoliui, nuvalau langus, sušukuoju senolę... Gal ir supaprastintai perteikiu vaizdą, bet...
Socialinį darbą Lietuvoje mes turim jau daugiau nei 20 metų ir jis nuolat profesionalėja. Mes dabar jau kalbam apie supervizorius, intervizorius, mes jau turim socialinių darbuotojų, sėkmingai dirbančių psichoterapijos srityje. Dauguma šią sritį įsivaizduoja kaip mažų darbelių sritį, o iš tikrųjų tai - labai didelis lyderystės laukas.
Socialinė sritis įsivaizduojama kaip vargšų sritis, prastai apmokama...
Ji galbūt niekada nebus taip gerai apmokama, kaip kitos sritys. Ir žmonės, eidami į ją, turbūt nesitiki, kad susikraus turtus. Visame pasaulyje socialinių darbuotojų atlyginimai yra gana vidutiniai, bet čia, matyt, svarbiausia moralinis aspektas. Tu padedi žmogui, tu keiti gyvenimus.
Jūrų muziejus - pirmoji jūsų darbovietė?
Pirmoji ir... Ne, ne vienintelė. Visą laiką greta ėjo ir eina Klaipėdos universitetas.
Ar prisimenat, kaip susikirto jūsų ir darbo kolegų - delfinų - keliai?
Iš tikrųjų, jie - kolegos. Jie dirba drauge... Kai atėjau į muziejų, čia jau porą metų vyko bandomieji delfinų terapijos užsiėmimai. Aš karjerą pradėjau skyriuje, kuris buvo labiau susijęs su edukacijomis. Vieną sykį, atsimenu, diena buvo ne iš gerųjų, pati prastos nuotaikos, susiraukusi... Vaikštau po muziejų ir stebiuosi: „Oi, kokie gražūs pingvinai! Ir ko tie žmonės svaigsta dėl tų delfinų?.. Ir kuo jie ypatingi? Niekuo...“ Su tokiomis mintimis užeinu į delfinariumą. O ten tie langai, per kuriuos matosi plaukiojantys delfinai. Einu pro juos, jaučiu, kad mane seka. Atsisuku. O ten delfinė Gabija. Ji irgi sustojo. Viena į kitą žiūrim. Aš jai: „Na, ir ką?“ Ji irgi už lango kalbėti pradėjo, prileido daug burbulų. Dieve, kokį ji man tą minutę padarė įspūdį! Tai turbūt ir buvo pirmas kontaktas, kada atėjo supratimas, jog ten slypi kažkas daugiau, kažkas įdomiau. Po šios akistatos paprašiau vieno trenerio leisti padirbėti kartu. Dar norėjosi pasitikrinti, ar delfinų terapija gali būti mano sritis. Pasilikau po darbo. O po to jau viskas užsisuko. Iki tol niekada nebuvau sutikusi tokio gyvūno, kuris tavęs laukia, kuris tave kaskart džiaugsmingai sutinka ir kuris tau turi laiko tiek, kiek tik tu nori.
O turėjot iki tol kokį gyvūną?
Oi... Visą zoologijos sodą. Nuo mažens į namus tempdavau viską, ką rasdavau - ir kates, ir šunis, ir didelius, ir mažus. Ir papūgėlę turėjau, ir vėžlį. Tėvams buvau tikras siaubas. Gal pastoviausia esu su katėmis, be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ir dabar namuose murkia Skudurinukas. Baltas, didelis kaip kilimas, kurį gali pasitiesti, o kai atsipalaiduoja, gali išslysti iš rankų kaip želatina...
Grįžtam prie delfinų: moterims nesvetima estetika - švara, tvarka, geri kvapai irgi svarbu, o čia slidus, šlapias ir labai didelis gyvūnas, daug kam tiesiog didelė žuvis...
(Juokiasi) Tai, kad nuolat yra šlapia, vienas iš šio darbo minusų. Nuo to kenčia ir plaukai, ir nagai, bet... Noras, matyt, buvo didesnis nei visi tie estetiniai dalykai.
Ar pažįstate juos visus?
Senuosius delfinus pažįstu visus, bet jaunuosius galbūt ir ne visus atskirčiau. Dabar rečiau dirbu vandeny. Visų jų veidukai skirtingi. Jeigu nuolat dirbi vandenyje, maždaug per savaitę juos visus pažįsti, atskiri iš fiziologinių savybių ar elgesio. Pavyzdžiui, Gabija. Jos rostrumas, vadinamoji nosis, yra šiek tiek ilgesnė, plonesnė. Ji ir pati smulkesnė, palyginti su kitais. O va, Glorija - trumpas rostrumas, ir pati putlesnė lyg bandelė. Net charakteris poniškas.
Vadinasi, delfinai, kaip ir žmonės - kas lieknesnis, kas drūtesnis, kas linksmesnis, kas aikštingesnis...
Na, taip. Bet Glorija tai sau gali leisti. Ji pas mus vyriausia. Su charakteriu. Dėl to man labai patikdavo su ja dirbti. Kitus kolegas erzino jos būdas. Ji girdi komandas, priplaukia, bet išlaiko atstumą, plasnoja savo plaukmenimis kaip paukštukas, žiūri, laukia. Puikiai žino, kad reikia priplaukti arčiau, bet branginasi. Kvieti. O ji visu kūnu rodo: jeigu norėsiu, priplauksiu, jeigu ne - tai ne. Kaip ponia... Kai ji tapo mama, juokavome, jog jeigu ji būtų iš žmonių pasaulio, tai jos vaikelis būtų pavyzdingai aprengtas, iščiustytas, su labai tvarkinga kepuryte, iš tų perauklėtų vaikų. Ji man tokia faina. Glorijai jau netoli 50 metų. Kaip delfinei tai daug, bet dar dirba, dalyvauja pasirodymuose.
Ar čia tik man atrodo, kad delfinai šypsosi?
Man taip pat, nors yra tvirtinančių, jog tai nesąmonė...
Už tai turbūt juos taip myli pasaulyje...
Ko gero. Tyrimais nustatyta, kad delfinai ilgiausiai išlaiko žaidybinę elgseną. Jie labai smalsūs ir imlūs. Ką nors parodai, ir jie jau kartoja. Kiekvienas naujas terapijos dalyvis - naujiena tik pirmą kartą, o antrąkart - jau geras pažįstamas. Bendravimas su jais gali tęstis ir tęstis. Tu išeini, o jie dar akimis išlydi: ar tu jau išeini? Tai jau viskas baigiasi? O gal dar pažaiskim?
Kokio dydžio dabar tas jūsų ūkis?
Mes turim 15 delfinų. Daug. Terapijose per dieną turim iki 12 klientų. Penktadieniais, šeštadieniais, sekmadieniais delfinai dalyvauja pasirodymuose. Terapijose dirba 7 žmonių komanda. Mūsų mažoji šeima. Kita šeima, kuri gyvena už sienos, - 15 augintinių ir 12 trenerių. Kiekvienas gyvūnas turi savo trenerį, kuris rūpinasi jo gerove, maitina, treniruoja. Terapiniame procese susitinka 4 subjektai: klientas, terapijos specialistas, pagalbininkas delfinas ir gyvūno specialistas, stebintis gyvūno elgseną bei gerovę.
Kiek žmonių kasmet dalyvauja terapijose? Ir turbūt ne tik vaikai?
Per metus mes priimam iki 300 klientų. Ir vaikų, ir suaugusiųjų. Terapija tradiciškai trunka dvi savaites. Nuo šių metų galima registruotis ir į vienkartinius užsiėmimus, kitaip sakant, atsirado galimybė žmonėms pasitikrinti, ar ši terapija jiems tiks. Labai daug nerimo būna prieš pirmąjį kontaktą. Tai dabar bus galimybė pasitikrinti, ar tai priimtina, ar tinka, jeigu taip, bus galima registruotis ir ilgesniam terapiniam procesui kitais metais. Įvedėm tokią naujovę, kad žmonės turėtų pasirinkimo laisvę.
Ar nesuklysiu sakydama, jog delfinas atvykstantiems į terapijas yra viltis. Bet ar stebukladarys?
Nuo pat delfinų terapijos pradžios, kai ji tapo ir mokslinių tyrimų objektu, man norėjosi demistifikuoti delfinų terapiją. Tam, kad čia žmonės ateitų su realistiškais lūkesčiais. Delfinų terapija nepakeis diagnozės. Tai nėra gydymo procesas. Nebus taip, kad lyg davus tabletę tau nukris temperatūra. Tačiau tai yra ypatinga sensorinė erdvė, kurioje galima daug pasiekti taikant kompleksinę reabilitaciją. Kompleksiškumo momentas čia ypač svarbus. Atvykus pacientui atliekamas jo neurosensomotorinis vertinimas, identifikuojamos problemos, terapijos procesas filmuojamas, analizuojamas, taip ieškoma, kas jį motyvuotų veikti. Niekada nedirbam su bloga emocija, „per negaliu“. Ieškom kelio prie kliento, kad jis nesuvoktų, jog rankos ar kojos lankstymas jau yra terapija.
Tai tada gal ne viltis, ne stebuklas, bet raktas?
Turbūt taip galima pasakyti, raktas. Pas mus atvyksta šeimos su pilnu klausimų krepšeliu. Vienoms gal labiau pasisekė, jie gavo daugiau pagalbos, gal jie turi daugiau informacijos apie savo vaiko negalią. Tokiu atveju paieškų kelias trumpesnis. Bet yra šeimų, kurios yra tiesiog sutrikusios, pasimetusios. Tokioms šeimoms ypač norisi padėti, kad jos gautų tą receptą, ką joms daryti, kad gyventi su negalią turinčiu vaiku būtų paprasčiau. Tėvai negali pakeisti pagalbos specialistų, bet jie su specialistų pagalba gali „perskaityti“ vaiko sensorinius poreikius, suprasti, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. Turėjom vaiką, kurio tėvai dalijosi nerimu, jog vos tik atvažiavus prie jūros jų vaikas bėga. Bėga, kol jį kas nors pagauna. Klausiu: kas tada? Kai jį paveja, sustabdo, jis nukrenta. O tada? Jis paprastai pakeliamas ant rankų ir nešamas. Analizuojam, ką tai reiškia. Akivaizdu, kad bėgimas yra tam, kad nesaugioje ar jam nesuvokiamoje erdvėje vaikas būtų pakeliamas ir nešamas. Radus atsakymą, gyventi pasidaro daug paprasčiau.
Klausausi ir darau sau išvadą - čia kone seklio darbas...
Taip. Dėl to mes daug bendraujam su šeimomis, daug filmuojame, nes daugybės detalių mes įprastai nematome - rankų, kojų judesio, kaip jis gaudo kamuolį ar atmuša. Kai analizuoji filmuotą medžiagą, gauni labai daug atsakymų.
Jūs man jau demistifikavote delfinų terapijos stebuklą ir tuo pat metu labai aukštai pakėlėte socialinio darbuotojo kartelę...
Kai vyksta terapija, tai nėra darbas tik su gyvūnu. Tu dirbi su žmogumi, kuris turi negalią, tu eini į jo pasaulį. Džiaugiesi, kai pavyksta išlukštenti sudėtingus atvejus, nes neprasmingo elgesio nėra. Žmogus nekalba, o, tarkim, bėgioja ar nuolat kartoja kokius nors rutininius-ritualinius veiksmus. Tai jau yra jo kalba, ji turi prasmę ir „mane veža“ perskaityti ją. Visada žiūriu į klientą kaip į unikalų atvejį. Ne kaip specialistas, kuris ateina ir iškart įvertina... Čia yra kitaip, reikia įsijausti į kliento situaciją, bandyti ją suprasti ir tada galbūt jau ieškoti receptų.
Tai tas pasiplaukiojimas su delfinu yra tik mažas, bet labai gražus epizodas dideliame darbe?
Kad ir kiek metų dirbi, gyvūnas yra gyvas netikėtumas. Pavyzdžiui, tavo namuose dešimt metų gyvena katinas ar šuo ir, žiūrėk, jis sugeba tave nustebinti. Sukelia tau endorfinų audrą. Darbe mano kabineto langas yra į baseiną. Aš sėdžiu į jį nugara, kad mažiau blaškytų dėmesį. Sėdi, dirbi, dirbi, dirbi ir tik bammmm - smūgis į langą. Atsisuki, o ten, už lango, šypsosi tau kolega: „Man nuobodu, noriu pažaisti“... Dabar aš jau beveik nedirbu vandeny, kontakto su jais tiek neturiu, bet matau, kaip kolegos ruošiasi terapijai. Lieka kokios 3 minutės iki terapijos. Jie lipa į vandenį, o ore jau pradeda sklandyti abipusis jauduliukas, jog tuoj tuoj prasidės... Ir vanduo kunkuliuoja, ir delfinai spirga, prasideda pasižaidimai, nesąmonės... Tą atmosferą sunku apsakyti ir to labai pasiilgsti.
Ar gali šioje vietoje nepavykti? Ar būna tokių situacijų, kad ir delfinas, ir vaikas visiškai vienas kitą atmeta?
Delfinas tikrai ne. Tai nepavykti gali dėl kitokių aplinkybių, bet ne dėl gyvūno. Jie tokie bendraujantys ir kiekvieną žmogų priima kaip partnerį, kuris gali duoti ką nors nauja. Netgi žmogus, turintis autizmo spektro sutrikimą, įlipęs į baseiną su delfinais stimuliuojasi, nes jie nuskaito kad ir mažiausius judesius ir kuria bendravimą. Ir nesakyčiau, kad esam turėję nesėkmių. Mūsų klientai su sunkiomis diagnozėmis. Jie turi daug fobijų arba sensorinių poreikių. Žmogus gali bijoti daug ko, kad ir vandens baseino krašto, nors paties vandens - ne. Jis, pavyzdžiui, bus pripratęs bristi į jūrą, į ežerą, į upę, bet iki tol nebuvęs baseine. Jis gali bijoti įlipimo į jį, tokį žmogų gali erzinti apšvietimas ar net žuvies kvapas. Esam turėję klientą, kuris užuosdavo net už 20 metrų stovintį žuvies kibirėlį. Tos baimės, kurias peržengia didelių sensorinių poreikių turintis žmogus, irgi yra terapijos procesas. Jeigu to kelio nenueisim, situacijos atsikartos kituose kontekstuose. Paprastai nėra taip, kad baseino aplinkoje žmogų kausto baimė, o kitur jis drąsuolis. Mūsų reikalas pakeisti taip susiklosčiusį santykį ir palengvinti jo bei artimųjų gyvenimą.
Koks jūsų zodiako ženklas? Tik nesakykit, kad Žuvis...
Ne, aš - ne Žuvis, mano dukra Žuvis. Aš - Ožiaragis. Tas baisusis ženklas su ragais, su kuriuo labai sunku gyventi.
O pačiam su savimi Ožiaragiui sunku gyventi?
Ne. Oi, ne. Aš iš tų, kurie laisvai gali gyventi vieni, bet su šeima - vyru, dukra ir katinu - daug smagiau.
Pomėgiai?
Jie - kintantys. Visada labai patikdavo žiemos sportas. Ir slidės, ir pačiūžos. Tik pastebiu, kad tam laiko vis nėra ir tas pomėgis vis perkeliamas „į rytoj“. Patinka baseine plaukioti, saunoje pasėdėti - tai likę nuo studijų Suomijoje laikų. Patinka knygas skaityti. Tik visų jų pavadinimuose kartojasi žodžiai „social work“... Mėgstu gamtą. Mėgstu darbus savo sode. Ne žemės darbus, bet su sodininko žirklėmis formuoti gyvatvorę. Buvo periodas, kai auginau arbūzus, bet ne itin sėkmingai, tad geriau jau dailinu želdinius. Matyt, mano prigimtis tokia - reikia dirbti ir matyti rezultatą. Mokykloje buvau sprinterė, bėgdavau trumpas distancijas: susikaupei, prabėgai ir turi rezultatą. Su augalų formavimu tas pats: padirbėjai ir matai rezultatą.
Dukra pažįsta jūsų darbo kolegas?
Pažįsta. Kartais tenka ir ją pasitelkti įvairioms užduotims. Ji yra buvusi modeliu fotosesijose su delfinais. Tokių nuotraukų reikia. Gali prašyti klientų, bet nesinori, kad jie jaustųsi įpareigoti, tad sukamės su savais. Turiu vaizdo įrašą, kuriame ji trejų, su keliomis garbanomis ant galvos ir guminiais botais, trykšta laime šalia delfinų. Neseniai tvarkiau namus ir radau jos laišką Kalėdų Seneliui, kuris turėjo būti išsiųstas į Laplandiją, bet dėl nežinomų priežasčių grįžo į namus (tikiuosi, dukra nematys šio interviu), skaitau jos, 4-metės mergaitės, sakinį: „Aš labai myliu delfinę Perlą...“ Žodžiu, ji irgi gyvena gyvenimą, kuris yra netoli delfinų pasaulio.
Kas toliau? Ar savo ateitį matote tik šiame darbe, ar yra ir kitokių ateities vizijų?
Nežinau. Negaliu pasakyti, kad savęs neįsivaizduoju be delfinų partnerystės, sunkiau būtų save įsivaizduoti nedirbančią su neįgaliais žmonėmis... Jeigu aš jau atėjau į šitą sritį, abejoju, ar kardinaliai keisiu savo gyvenimą. Mano nuomone, kuo daugiau darai, tuo daugiau žinai, ko žmonėms reikia. Socialinių problemų yra begalė. Turime rasti būdų, kad kuo daugiau neįgalių žmonių rastų savo vietą darbo rinkoje. Man labai baisu, kad valstybės užtikrinamas socializavimo etapas baigiasi vaikams sulaukus 16-17 metų. O po to darykit, ką norit. Mes visi šypsomės Dauno sindromą turinčiam vaikui, kol jis mažas ir gražus. O ar šypsosimės, kai jis jums kavinėje atneš kavos? Užaukim iki šito. Mes dar neturim saugių socialinių centrų neįgaliesiems, kuriuose būtų galima mokytis ir dirbti realius darbus, iš kur vėliau būtų lengviau išmigruoti į platesnę darbo rinką. Kol kas turime labai nedaug. Pavyzdžiui, Sekmadienio kavinė prie Pranciškaus Asyžiečio koplyčios. Super! Labai gerai, kad tai yra. To labai reikia mūsų visuomenei, kur kartais net negalios nereikia, kad mūsų vaikus sulaužytų patyčios. Ir taip, kad jiems nustatomos jau psichiatrinės diagnozės. Nejautrios visuomenės kontekstas turi daug skaudžių padarinių. Man atrodo, kad žmonės, turintys negalią, mus keičia. Ir kuo daugiau mes jų matysim, drauge su jais veiksim, tuo mes tapsim jautresni, geresni.
Pavydžiu jums šypsenos, nes dirbant tokį darbą galima „sulūžti“ nuo kitų problemų kalno...
Žinokit, ir mus kartais „išneša“. Turim klientų, kuriems esi paskutinė viltis. Vaikai, sergantys vėžiu. O po to sužinai, jog vaikas mirė. Tėvai tau atsiunčia paskutinį jo piešinį su delfinais. Ir mus, visko mačiusius, „pramuša“...
Rašyti komentarą