Deimantų viduje rasta „beveik neįmanomų“ cheminių junginių: mokslininkai yra priblokšti

Šis atradimas yra svarbus norint suprasti, kas yra mantijos centre.

Kaip rašo Livescience, šių medžiagų buvimas atveria langą į cheminius procesus mantijoje ir reakcijas, vedančias prie deimantų susidarymo.

Brangakmeniai turi vadinamųjų intarpų – mažų aplinkinių uolienų dalelių, įstrigusių susidarymo procese.

Leidinyje pažymėta, kad šie intarpai yra informacijos šaltinis mokslininkams.

Du nauji deimantų pavyzdžiai turi įtraukų iš karbonatinių mineralų, turtingų deguonies atomais (būklė, žinoma kaip oksiduota), ir deguonies neturtingų nikelio lydinių (būklė, chemijos kalba žinoma kaip redukuota). 

Panašiai kaip rūgštis ir bazė akimirksniu reaguoja, sudarydamos vandenį ir druską, oksiduoti karbonatiniai mineralai ir redukuoti metalai ilgai nesugebės egzistuoti kartu.

Paprastai deimantų intarpai turi tik vieną iš šių komponentų, todėl jų buvimas sukėlė mįslę Jakovui Weissui (Vaisui), vyresniajam Žydų universiteto Žemės mokslų katedros dėstytojui, ir jo kolegoms.

Pakartotinai išanalizavę deimantus, mokslininkai nustatė, kad intarpai fiksuoja momentinį šių akmenų susidarymo reakcijos vaizdą, ir pirmą kartą patvirtina, kad deimantai gali susidaryti mantijoje sąveikaujant karbonatiniams mineralams ir redukuotiems metalams. 

Nauji pavyzdžiai yra pirmasis atvejis, kai mokslininkams pavyko pamatyti šios reakcijos vidurį natūraliame deimante.

Šis atradimas yra svarbus norint suprasti, kas yra mantijos centre. 

Kuo giliau į Žemės gelmes, tuo uolienos ir mineralai tampa vis labiau redukuoti, su vis mažesniu prieinamų deguonies molekulių kiekiu, tačiau tiesioginių šio perėjimo iš mantijos įrodymų yra nedaug.

Teoriniai skaičiavimai suteikė tyrėjams supratimą apie tai, kaip planeta pereina iš oksiduotos būsenos į redukuotą, gilėjant.

Šie nauji mėginiai, paimti iš 280–470 km gylio, yra pirmasis realus faktų patikrinimas. 

Pasak Vaiso, viena iš išvadų yra ta, kad oksiduota išlydyta medžiaga egzistuoja giliau, nei buvo manoma. Kimberlitai, išsiveržiančios uolienos, išnešančios deimantus į paviršių, yra oksiduoti, todėl tyrėjai manė, kad jie negali susidaryti žymiai giliau nei 300 km. 

Tačiau šie rezultatai rodo, kad oksiduotos uolienos yra giliau, o tai reiškia, kad tą patį galima pasakyti ir apie kimberlitą.

Deimantų susidarymo reakcijos, tikriausiai, vyksta, kai karbonatiniai skysčiai nugrimzta žemyn dėl subdukcinių tektoninių plokščių veikimo, dėl ko mineralai, turintys didelį deguonies kiekį, susiliečia su mantijos metalų lydiniais, sakė Vaisas.