Evoliucijos detektyvas: kodėl seniausi žmonių protėviai turėjo keturias akis?

Šis atradimas ne tik paaiškina, kaip formavosi sudėtingos regos sistemos, bet ir atskleidžia netikėtą mūsų smegenų struktūrų kilmę.

Bristolio universiteto makroevoliucijos profesorius Jakobas Vintheris teigia, kad šis radinys iš esmės keičia supratimą apie tai, kaip ankstyvieji stuburiniai orientavosi pavojingame kembrio periodo vandenynų pasaulyje.

Keturios akys – išgyvenimo garantas

Mažos, minkštašarvės būtybės, vadinamos Myllokunmingia, gyveno epochoje, kai vandenynuose pradėjo dominuoti dideli ir agresyvūs plėšrūnai. Mokslininkų teigimu, papildoma akių pora suteikė šiems padarams kritinį pranašumą:

Platesnis regėjimo laukas: Keturios akys leido stebėti aplinką beveik 360 laipsnių kampu, laiku pastebint iš pasalų artėjantį pavojų.

Specializuota funkcija: Be dviejų didelių akių galvos šonuose, tyrėjai aptiko dvi mažesnes, visiškai funkcionalias akis galvos viduryje. Jos turėjo šviesai jautrius pigmentus ir lęšiukus, galinčius formuoti aiškų vaizdą.

Nuo regos organo iki kankorėžinės liaukos

Bene labiausiai stulbinanti tyrimo išvada susijusi su šiuolaikinio žmogaus anatomija. Paleobiologijos profesorius Peiyun Cong paaiškino, kad šios papildomos senovės žuvų akys niekur nedingo – jos paprasčiausiai evoliucionavo.

„Matome, kad struktūros, kurios dabar reguliuoja mūsų miegą, iš pradžių buvo pilnavertės akys. Evoliucijos procese jos prarado regos funkciją, sumažėjo ir pasitraukė giliai į smegenis.“ – Peiyun Cong.

Daugelis šiuolaikinių roplių ir žuvų vis dar turi „trečiąją akį“, reaguojančią į šviesą. Tuo tarpu žmogaus organizme šis organas tapo epifize (kankorėžine liauka), kuri gamina melatoniną ir reguliuoja mūsų biologinius ritmus. 

Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų savo smegenyse nešiojamės „akį“, kuri prieš pusę milijardo metų padėjo mūsų protėviams išvengti mirties vandenyno gelmėse.

Šaltinis: „Interesting Engineering“ apžvalga pagal Bristolio ir Junnano universitetų tyrimą