Valtys vandenyje

Algimantas Rusteika: Viskas lieka. Tik mes pamažu nykstame - radijo ūksmas ir tuštuma

Čia vos ne kasdien susitinkam, dalinamės tuo, kas mums skauda ar atrodo svarbu, tarsi jau susikūrė bendruomenė, kur vienas kitą pažįstam, nors susitikę gatvėj gal ir neatpažintumėm taip greitai, bet jau kaip ir žinau, kas jūs esat, ką galvojat, ką maždaug parašysit.

Na, panašiai kaip šeimoj - nebedaug yra to, ko nežinai, nors lieka paslapčių, kurių niekam neišdrįsi prisipažint, bet žiūrėk, kuris nors ilgiau čia neateinat ir atsiveria tuštuma, pajunti, kad kažko trūksta ir imam vienas kito klausinėt - kur jis ar ji pradingo?

Šįvakar kaip ir kasdien, pažiūriu srautą, tada nueinu pas tuos, kurie artimiausi, na, ir visi taip darom, ar ne? - ir matau, kaip esat tuose savo nameliuose narveliuose, prie kompų ar su planšetėm ant pilvo lovose - kaip aš dabar - toli burbuliuojant propagandai arba lakstant vaikams, o gal naminiam gyvūnui prigludus šalia gauti saugumo prieš miegą, ar kamuojant nerimui, ką rytoj reikės darbe padaryti ar nutylėti, kad išliktum ir galėtum gyventi, ar užgesus šviesoms pamatant svajonę, kur šiemet gal tikrai tikrai nuvažiuosi - kaip bus gera su tais, kuriuos myli! - čia tiesiog mes, kurie dar esam, labas.

Nežinau, kaip jus, bet vis labiau aplanko beprasmybės ir tuštumo jausmas, kad viskas beprasmiška ir neturi jokios ateities, jokio atsibudimo kitą rytą, kad pasaulis, žmonės ir šalis lekia į tamsą ir visi negrįžtamumo taškai jau toli toli už nugaros, kad vaikštome ir kalbamės ten, kur duryse nėra rankenų ir įėjimo vartai uždaryti, o spygliuota viela teka aukšta neapykantos ir mirties troškimo srovė, ir vėl matau tuos pasipūtusius idiotus, kurie su savo patelėmis ar patinais pasitarę nulems tautos likimą ir kiekvienos mūsų šeimos ir vaikų ateitį.

Ir nežinau, ką jums pasakyt, kaip ir jūs nežinot, tai toks jausmas, kada pereini ribą ir tampi kitokiu, na, kaip tas, kuris sužino, kad greit mirs, bet gyvena, valgo, skaito ar rašo ką nors, laiko rankoj taurę vyno ir junta amžinybės skonį, nors jau tapo kitokiu ir laikrodis tiksi išjungus šviesą, nors atgal nebegrįš į tą laimingą vilties ir šviesos pasaulį, kuris krustelėjo ir pasikeitė, ir nežinau ką pasakyt, kada už lango vėl tyli tamsa ir spengia radijo ūksmas, kaip rašė Sigitas Geda tame eilėrašty, kurį galėjau jaunystėj ir dabar dar galiu pasakyt atmintinai:
_____________
Laikas išeiti
_____________
Lieka beržas,
Kad niekad
Neskriaustum.

Jo žiedai
Didesni
Nei vaikystėj.

Lieka sapnas
Ir laukas
Su akmeniu.

Į kurį tu
Nusimušei
Koją.

Lieka viskas,
Kas atmena, miega,
Sapnuoja.

Lieka vėjas
Ir radijo
Ūksmas.

Viskas lieka,
Tik aš
Nelieku.

Ne dėl to
Aš buvau
Čia atėjęs.
___________________


Geda, Sigitas. Žydinti slyva Snaigyno ežere: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

_________________
 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder