Po žeme slėpėsi šimtmečius: atrasta viena didžiausių maro aukų kapaviečių Europoje

Mokslininkų nuomone, šis radinys gali būti pirmoji Europoje sistemingai identifikuota XIV a. maro aukų laidojimo vieta.

Straipsnyje teigiama, kad 1346–1353 m. Juodosios mirties pandemija sunaikino beveik pusę kai kurių žemyno regionų gyventojų. Istoriniai šaltiniai liudija, kad vien tik netoli Erfurto didelėse duobėse buvo palaidota apie 12 tūkst. žmonių, tačiau tiksli šių kapaviečių vieta šimtmečius liko nežinoma.

Dabar tyrėjų komanda išanalizavo viduramžių rašytinius šaltinius, duomenis apie žemės naudojimą, taip pat nuosėdinius dirvožemio gręžinius. 

Tai leido identifikuoti požeminę struktūrą, atitinkančią XIV a. kronikose aprašytas vadinamąsias „maro duobes“.

„Mūsų rezultatai įtikinamai rodo, kad mes lokalizavome vieną iš masinių maro aukų kapaviečių, aprašytų Erfurto kronikose“, – teigė Leipcigo universiteto geografas Michaelis Heine. 

Tuo pačiu metu jis pabrėžė, kad galutinis patvirtinimas bus įmanomas tik po išsamių archeologinių kasinėjimų.

Kapavietė buvo rasta neatsitiktinai

Tyrimas parodė, kad požeminė struktūra yra netoli apleisto viduramžių kaimo Noises. Per preliminarius kasinėjimus joje buvo rasti žmogaus palaikų fragmentai, kurie aiškiai datuojami XIV amžiumi.

Pasak tyrimo bendraautoriaus Ulriko Verban iš Helmholco ekologinių tyrimų centro, pagrindinis šio darbo bruožas buvo tai, kad kapavietė buvo rasta neatsitiktinai, o derinant istorinius ir gamtinius metodus.

Mokslininkai mano, kad masinė kapavietė buvo sukurta sausesnėje juodžemio zonoje palei Geros upės slėnį. Viduriniuoju amžiumi drėgnos užliejamos dirvos paprastai buvo vengiamos laidojimams, nes tokiomis sąlygomis kūnai yra lėčiau.

Tai atitinka tuomet paplitusią „miazmų teoriją“, pagal kurią ligos kildavo dėl „blogo oro“ ir išgaravusių organinių liekanų.

Kodėl šis atradimas yra svarbus

Patvirtintos ir tiksliai datuotos masinės Juodosios mirties aukų laidojimo vietos Europoje yra itin retos – šiuo metu žinoma mažiau nei dešimt tokių vietų. 

Tolimesni tyrimai gali padėti geriau suprasti maro sukėlėjo Yersinia pestis evoliuciją, XIV a. itin aukštą mirtingumą ir tai, kaip visuomenė reagavo į didelio masto epidemijas.