Nors iš pirmo žvilgsnio ši tema gali pasirodyti nišinė, mokslininkai pabrėžia, kad sėklų ilgaamžiškumo supratimas yra itin svarbus žemės ūkiui, pasauliniam maisto saugumui ir biologinės įvairovės išsaugojimui, rašo Upworthy.
Unikalaus eksperimento pradžia
1879 m. Jamesas Bealas nusprendė į žemę užkasti 20 stiklinių butelių, pripildytų sėklų.
Buteliai buvo palikti atviri, kad prie sėklų galėtų patekti dirvožemis ir drėgmė, tačiau jie buvo įkasti specialiu kampu – taip, kad juose nesikauptų vanduo.
Tokios sąlygos leido išlaikyti pakankamą drėgmės lygį, bet neleido sėkloms sudygti per anksti.
Kiekviename butelyje buvo po 50 sėklų iš 21 skirtingos augalų rūšies, sumaišytų su smėliu. Tai reiškia, kad kiekvienoje talpykloje buvo daugiau nei tūkstantis sėklų.
Pradinis mokslininko planas buvo kas penkerius metus iškasti po vieną butelį ir patikrinti, ar sėklos vis dar gali sudygti.
Eksperimentas, pergyvenęs savo autorių
Po kelerių metų Jamesas Bealas išėjo į pensiją, o 1910 m. eksperimentą perėmė jo kolega profesorius. Netrukus buvo nuspręsta pakeisti grafiką: buteliai pradėti kasti kas dešimt metų, o vėliau – kas dvidešimt.
Taip eksperimentas pamažu tapo ilgalaikiu mokslo projektu, perduodamu iš kartos į kartą.
Šiandien „Sėklų eksperimentas“ yra patikimose Mičigano valstijos universiteto mokslininkų rankose.
Paskutinį kartą vienas iš butelių buvo iškastas 2021 m. – su metų vėlavimu dėl COVID-19 pandemijos. Tyrėjai dirbo giliai naktį, kad sėklos nebūtų paveiktos saulės spindulių, galinčių iškreipti eksperimento rezultatus.
Planuojama, kad paskutinis butelis bus iškastas apie 2100 metus.
Ar 142 metų senumo sėklos dar gyvos?
Iškasus butelį, sėklos nedelsiant sodinamos į šviežią dirvą ir stebima, ar jos sudygs. Nenuostabu, kad pačios atspariausios pasirodė piktžolių sėklos, o kitos augalų rūšys laikui bėgant tapo daug trapesnės.
Tačiau net jei sėklos iš pirmo karto nesudygsta, mokslininkai nepasiduoda. Jie taiko įvairius inovatyvius metodus: imituoja žiemą staiga užšaldydami sėklas, modeliuoja gaisro dūmų poveikį ar naudoja kitus eksperimentinius apdorojimo būdus, siekdami „pažadinti“ gyvybę.
Jei sėklų atgaivinti nepavyksta, jos kruopščiai tiriamos. Tyrėjams svarbu suprasti, kokie veiksniai leidžia sėkloms išgyventi itin ilgą ramybės laikotarpį dirvožemyje.
Kaip teigia Bealo botanikos sodo atstovai, „visiškai įmanoma, kad dalis nesudygusių sėklų vis dar yra gyvybingos – jos tiesiog nepateko į tinkamas sąlygas“.
Kodėl šis eksperimentas svarbus ir šiandien?
Bealo pradėtas tyrimas turi didžiulę reikšmę net praėjus beveik pusantro šimtmečio. Molekulinių mechanizmų, lemiančių sėklų ilgaamžiškumą, supratimas leidžia mokslininkams kurti naujas genetines gaires, padedančias išvesti klimato kaitai atsparesnes žemės ūkio kultūras.
Kitaip tariant, ateities maisto saugumas gali priklausyti nuo mūsų gebėjimo sukurti augalus, galinčius išgyventi aukštesnėje temperatūroje ir sparčiai kintančiomis klimato sąlygomis.
Be to, šio eksperimento duomenys itin svarbūs palaikant pasaulinius sėklų bankus – saugyklas, kurios apsaugo žmoniją nuo katastrofiškų derliaus praradimų ir galimų maisto krizių.
Žinios apie tai, kaip pratęsti sėklų gyvavimo laiką ir kaip jas „sugrąžinti į gyvenimą“, gali tapti lemtingos visos planetos mastu.
Kaip pabrėžia patys mokslininkai, būti komandos, kuri apie 2040 metus iškas kitą butelį, dalimi – ne tik mokslinis darbas, bet ir išskirtinė garbė.
Žemėje liko vos keli tokie buteliai, todėl ši kolekcija laikoma unikalia mokslo galimybe, kuri pasitaiko tik kartą gyvenime.
unian.net
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą