Sacharoje rasti meteorai gali būti iš Merkurijaus: kodėl tai labai svarbu

Merkurijus, mažiausiai ištirta Saulės sistemos planeta, yra taip arti Saulės, kad jo tyrimai yra sudėtingi net zondams, rašo CNN.

Prie Merkurijaus pavyko priartėti tik dviem zondams – „Mariner 10“, paleistam 1973 m., ir „MESSENGER“, paleistam 2004 m. 

Trečiasis, „BepiColombo“, yra kelyje ir turėtų pasiekti planetos orbitą iki kitų metų pabaigos.

Mokslininkai mažai žino apie Merkurijaus geologiją ir sudėtį, ir jiems niekada nepavyko ištirti planetos fragmentų, nukritusių į Žemę meteorito pavidalu.

Nors specialistai turi abejonių, kai kurie astronomai mano, kad Merkurijus gali generuoti meteorus.

„Remiantis Mėnulio ir Marso meteorų skaičiumi, pagal dinaminį modeliavimą, turėtume turėti apie 10 Merkurijaus meteorų“, – sakė Benas Ryderis-Stoksas, Didžiosios Britanijos Atvirojo universiteto mokslo darbuotojas ir pagrindinis Sacharos meteorų tyrimo autorius.

„Tačiau Merkurijus yra arčiau Saulės, todėl viskas, ką išmeta Merkurijus, taip pat turi įveikti Saulės gravitacijos lauką, kad pasiektų Žemę. 

Dinamiškai tai įmanoma, bet daug sudėtingiau. 

Kol kas niekas negalėjo su tikrumu identifikuoti Merkurijaus meteorito“, – paaiškino jis ir pridūrė, kad kol kas nė viena misija nesugebėjo pargabenti fizinių pavyzdžių iš planetos.

Pasak Ryderio-Stokso, jei bus patvirtinta, kad du 2023 m. rasti meteorai priklauso Merkurijui, tai žymiai pagerins mokslininkų supratimą apie šią planetą.

Tačiau mokslininkai įspėjo apie kai kuriuos neatitikimus lyginant šiuos kosminius nuolaužų fragmentus su tuo, ką mokslas žino apie Merkurijų.

Svarbiausia yra tai, kad fragmentai, atrodo, susiformavo maždaug 500 mln. metų anksčiau nei pats Merkurijaus paviršius. 

Tačiau, pasak Ryderio-Stokso, šis atradimas gali būti pagrįstas netiksliais įvertinimais, todėl galutinis vertinimas yra mažai tikėtinas.

„Kol negausime medžiagos iš Merkurijaus arba neapsilankysime jo paviršiuje, bus labai sunku įtikinamai įrodyti arba paneigti šių pavyzdžių merkurijinę kilmę“, – teigia mokslininkas.

Tačiau yra keletas užuominų, rodančių galimą meteorų ryšį su artimiausia Saulės planeta.

Didžioji dalis informacijos apie Merkurijaus paviršių ir sudėtį gauta NASA zondo MESSENGER, kuris iš orbitos tyrė planetos plutos sudėtį. 

Abu rasti meteoritu, kuriuos Ryder-Stocks ištyrė naudodamas keletą prietaisų, yra olivino ir pirokseno – dviejų geležies neturinčių mineralų, kurių buvimas Merkurijuje patvirtintas MESSENGER.

Naujas tyrimas taip pat parodė, kad kosminių uolienų mėginiuose visiškai nėra geležies, o tai atitinka mokslininkų prielaidas apie planetos paviršių. Tačiau meteorituose buvo rasta tik nedideli plagioklazo, mineralo, kuris vyrauja Merkurijaus paviršiuje, kiekiai.

Tačiau didžiausia neaiškumas vis dar lieka meteorų amžius. „Jie yra apie 4,5 mlrd. metų, o didžioji dalis Merkurijaus paviršiaus yra tik apie 4 mlrd. metų“, – sakė Ryder-Stocks.

Tačiau, jo nuomone, šio neatitikimo nepakanka, kad būtų galima atmesti Merkurijaus kilmę, nes MESSENGER duomenys, kurie taip pat buvo naudojami Merkurijaus paviršiaus sluoksnio amžiui nustatyti, nėra pakankamai patikimi.

Leidinys pažymėjo, kad dėl modernesnių prietaisų Europos kosmoso agentūros zondas „BepiColombo“, kuris pradės Merkurijaus tyrimus 2027 m. pradžioje, galės atsakyti į seniai kylančius klausimus apie planetą, pavyzdžiui, kur ji susiformavo ir ar ten yra vandens.

Šonas Salomonas, NASA MESSENGER misijos vyriausiasis tyrėjas, mano, kad Sacharoje rasti meteorai nėra Merkurijaus kilmės. 

Pagrindinė priežastis, dėl kurios Solomon abejoja, yra ta, kad meteorai susiformavo daug anksčiau, nei galima spręsti pagal tiksliausius uolienų, esančių dabar Merkurijaus paviršiuje, amžiaus įvertinimus.

Tačiau, jo teigimu, šie pavyzdžiai vis dar turi mokslinę vertę.