Projektas orientuotas į Mėnulio pietų ašigalį – vietovę, kur aukštų kraterių keteros beveik nuolat apšviestos Saulės, o netoliese esančiuose amžinai šešėlyje esančiuose krateriuose, kaip manoma, yra dideli vandens ledo telkiniai.
Užuot tiesiant ilgus elektros kabelius ar gabenant sunkius akumuliatorius, ateities mėnuleigiams energija būtų perduodama lazerio spinduliais iš saulėtose viršūnėse įrengtų saulės energijos stočių.
Harbino technologijos instituto mokslininkai teigia, kad tokia sistema galėtų tapti efektyvesniu būdu aprūpinti energija tyrimų misijas sudėtingiausiose ir moksliškai vertingiausiose Mėnulio vietose.
Kaip veiktų Mėnulio lazerinis energijos tinklas?
Recenzuojamame žurnale „Journal of Deep Space Exploration“ paskelbtame tyrime mokslininkai pristatė optimizuotą lazerinės energijos perdavimo tinklo modelį, skirtą Mėnulio paviršiui.
Tyrėjų skaičiavimai parodė, kad vos pakeitus lazerinių stočių vietą maždaug 100 metrų, energijos aprėptį būtų galima padidinti daugiau nei trečdaliu, o aprūpinamas teritorijas beveik visiškai sujungti į vientisą tinklą.
Siūloma sistema galėtų tapti pagrindu būsimoms Mėnulio tyrimų bazėms ir jų energijos infrastruktūrai.
Energija ten, kur nepasiekia Saulė
Didžiausias iššūkis būsimoms misijoms – aprūpinti energija įrangą nuolat tamsiuose krateriuose. Tokiose vietose saulės baterijos neveikia, o įprasti akumuliatoriai gali būti nepakankamai galingi ilgalaikiams tyrimams.
Pagal kinų mokslininkų siūlomą modelį:
saulėtose keterose įrengtos baterijos gamintų energiją;
ši energija būtų paverčiama lazerio spinduliais;
ant mėnuleigių įrengti imtuvai lazerio šviesą vėl paverstų elektra.
Keli tarpusavyje sujungti energijos perdavimo punktai sukurtų tinklą, leidžiantį mėnuleigiams judėti tarp aprūpinamų zonų be didelių energijos atsargų.
Tyrimai atlikti pagal realius Mėnulio duomenis
Mokslininkai modeliavo sistemą naudodami NASA Mėnulio orbitinio lazerinio aukščiamačio (Lunar Orbiter Laser Altimeter) duomenis iš Šakletono kraterio apylinkių – vienos svarbiausių būsimų Mėnulio misijų vietų.
Modeliavimas parodė, kad:
energijos aprėptį galima padidinti nuo beveik 18 proc. iki daugiau nei 24 proc.;
tinklo ryšį regione pagerinti nuo mažiau nei 40 proc. iki beveik 100 proc.;
maždaug 5 km atstumu sistema galėtų užtikrinti pakankamai energijos mėnuleigiams tamsiose zonose.
Mėnulio pietų ašigalis šiuo metu laikomas viena svarbiausių vietų būsimoms žmonių misijoms – tiek NASA „Artemis“, tiek Kinijos „Chang’e“ programose. Mokslininkus ypač domina ši teritorija dėl galimų vandens ledo išteklių ir galimybės ateityje įkurti ilgalaikes Mėnulio bazes.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą