Mokslininkai kosmose aptiko molekulę, atskleidžiančią gyvybės kilmės paslaptį

Siera yra 10 pagal paplitimą elementas Visatoje ir itin svarbi Žemės aminorūgščių, baltymų bei fermentų sudedamoji dalis. Nors anksčiau tyrėjai kometose ir meteorituose rasdavo į šią panašių molekulių su siera, tarpžvaigždinėje erdvėje – plačiose srityse tarp žvaigždžių, užpildytose dulkių ir dujų debesimis – didelių molekulių trūko.

„Siera į Žemę iš kosmoso pateko labai seniai. Tačiau kosmose aptikome tik labai ribotą kiekį molekulių su siera, o tai keista. Jos turėtų egzistuoti milžiniškais kiekiais, bet jas labai sunku rasti“, – teigė pagrindinis tyrimo autorius Mitsunori Araki.

Molekulė buvo aptikta molekuliniame debesyje G+0,693–0,027, esančiame maždaug 27000 šviesmečių atstumu nuo Žemės, netoli mūsų galaktikos centro. Molekuliniai debesys yra šalti ir tankūs dulkių bei dujų telkiniai, kuriuose formuojasi molekulės. Jie veikia kaip žvaigždžių lopšeliai, nes gravitacija suformuoja sutankėjimus, iš kurių ilgainiui gimsta jaunos žvaigždės.

„Tai didžiausia kada nors kosmose rasta molekulė su siera, susidedanti iš 13 atomų“, – sakė M. Araki. „Iki šiol didžiausia molekulė turėjo tik devynis atomus, tačiau ir tai buvo retas atvejis, nes dauguma aptiktų sieros junginių turėjo tik tris, keturis arba penkis atomus.“

Anot jo, aptikti didesnes molekules yra svarbu, nes tai padeda užpildyti spragą tarp paprastos kosmoso chemijos ir sudėtingesnių gyvybės statybinių blokų, randamų kometose bei meteorituose.

Siera yra vienas iš šešių elementų, būtinų gyvybei Žemėje, ir, galbūt, ji buvo svarbiausias komponentas pačiose ankstyviausiose gyvybės formose Žemėje, aprūpindama senovės mikrobus gyvybiškai svarbiu kuru, mano Londono Gamtos istorijos muziejaus planetologijos profesorė Sara Russell.

„Sudėtingų organinių molekulių buvimas mūsų galaktikos centre rodo, kad biologiškai svarbios medžiagos kosmose gali būti paplitusios visur“, – elektroniniame laiške rašė tyrime nedalyvavusi S. Russell. „Tokių molekulių aptikimas taip toli nuo mūsų gimtosios planetos leidžia manyti, kad panašūs procesai gali vykti ir kitur – tai daro gyvybės egzistavimą kitoje planetoje šiek tiek labiau tikėtiną.“