Neįgalių ugdytinių lūpose – buvusių padėjėjų vardai

Nori, kad sugrįžtų

Būreliais ir po vieną tėvai direktorės Ramunės Liukienės duris varsto jau kuris laikas – kas žodžiu, kas raštu prašo, kad pareigas palikusios mokinio padėjėjos Zina ir Roma būtų grąžintos į darbą. „Aš tuos prašymus kaupiu, dedu į stalčių, bet nežinau, ar ką lems“, – svarstė direktorė. 

Po kilusio skandalo, kai viešojoje erdvėje pasirodė mobiliuoju telefonu pačių ugdytinų nufilmuotas iš pirmo žvilgsnio šokiruojantis vaizdelis, mokykla tebesanti ne vienos institucijos akiratyje, nežinia, kokias išvadas jos pateiks.

„Be reikalo visas tas burbulas išpūstas, nebuvo ten smurto“, – įsitikinusi nuo 6-erių šią ugdymo įstaigą lankančios 15-metės mama Jolanta. Sunkiai kalbanti jos dukra jaučiasi neramiai, namuose kartojanti Zinos vardą. Jolantai pritarė ir kitos mamos – „auklytė“ Zina buvusi superinė, kitos vaikai nenori, klausinėja, kodėl dabar ne ji kasryt, kaip buvo įprasta, atvažiuoja palydėti į mokyklą?

„Ir mūsų namuose tas pats, tikra ašarų pakalnė“, – susigraudino kalbėdama 16-mečio sūnaus mama Ramunė. Vaikinas sako išvis nebenorintis eiti į mokyklą, bijo...

Direktorei suprantamas tėvų noras susigrąžinti gerai dirbusias mokinio padėjėjas. Šioje įstaigoje ugdomi vaikai – kitokie. 

Yra turinčių proto negalią, yra nekalbančių, nevaikštančių arba sunkiai judančių, sunkiai kalbančių, su Dauno sindromu arba autizmo spektro sutrikimais. Ir jiems labai svarbu pasikartojantys ritualai: laiką leisti ir mokytis toje pačioje vietoje, kad šalia būtų tie patys suaugusieji. Naujų veidų greitai nepriima, jeigu pažindinasi, tai atsargiai, po truputį.

Be to, kiek metų jaunuoliams bebūtų – 16, 18 ar 21-eri, juos reikia prižiūrėti, dažnam ir sauskelnes pakeisti, nuprausti, pavalgydinti, padėti iš mobiliojo vežimėlio persėsti prie darbo stalo, atskirai rūpintis bręstančių mergaičių higiena... Ne kiekvienas žmogus ir gali su meile svetimus vaikus kilnoti, užpakalius valyti, priglausti, paguosti.

R. Liukienė Marijos Tiškevičiūtės mokykloje dirba trečius metus. Būna, kai kas nors užduoda klausimų: kodėl ji – čia, ar gabi specialistė nerastų, kur dirbti kitur? Ar kasdien slogi aplinka netrikdo, ar nebyra ašaros, matant vaikus neįgaliųjų vežimėliuose?

„Atsakau, kad ne, netrikdo ir man nėra graudu, nes žinau, kad toks vaikas mūsų ugdymo įstaigoje patiria patį geriausią gyvenimą, kokį tik gali patirti. Sėdėti vežimėlyje – įprasta jo būsena, o mano pareiga ir noras padėti jame jaustis kuo patogiau. Aš neturiu galių išgydyti kūną, fizines ligas, bet galiu pasistengti, kad vaikui iš emocinės pusės būtų gerai“, – atviravo direktorė.

Plaktukas – ne dėl auklėjimo

Abi mokinio padėjėjos prašymus iš darbo išeiti parašė po to, kai socialiniame tinkle paplitęs vaizdo įrašas, kuriame ant grindų gulinčiam neįgaliam vaikinui jos neva grasina per ranką taukštelėti plaktuku, sulaukė didelio visuomenės pasmerkimo ir piktų žodžių. 

Dviejų ugdymo įstaigos vaikų nufilmuotas ir į „Tik Toko“ platformą įkeltas vos 12-os sekundžių trukmės vaizdelis, kuris turėjo būti juokingas, kažkam tapo internetą užkariavusia „aukso“ vertės sensacija, o kažkam – nemalonumais, už kuriuos buvo sumokėta didele kaina.

„Kaip tik mes, suaugusieji, kartais nepajuokaujam? Darbuotojos ten irgi juokavo, kad va, suduos per tą pirštą, jeigu vaikinas nesiliaus į kairę ir į dešinę rodyti nepadorius gestus. Bet tokie juokai, pasirodo, tapo stipria pamoka ir mūsų bendruomenei, ir daugeliui“, – neabejojo direktorė. Dėmesio epicentru tapusiam, vidurinįjį pirštą rodyti mėgstančiam vaikinui netrukus sukaks 18-a. 

Šioje ugdymo įstaigoje jis nuo mažens, galima sakyti, ir užaugo tų pačių mokinio padėjėjų Romos ir Zinos akyse, kartu su jomis įveikė raidos etapus. 

Sunkiai paeinantis, nekalbantis, tačiau gestais, mimikomis komunikuojantis, ugdymo procese pavyzdingai dalyvaujantis jaunuolis tiesiog turi įproti gulėti, kur jam patinka – ant grindų, tarpdury ar ant laiptų, ir darbuotojos tam netrukdo. 

Todėl ir vaizdo įraše jis parodytas gulintis, prie jo palinkusios mokinio padėjėjos. Viena jų – su plaktuku rankoje.

Bet plaktukai, atsuktuvai, kuriuos su savimi nešiojasi darbuotojos, nėra nei kokia auklėjimo, nei juolab baudimo priemonė. Tai – įrankiai, kurių per dieną moterims prireikia, norint sureguliuoti savo specifiką turinčius senojo modelio neįgaliojo vežimėlius, ypač vaiką liftu saugiai transportuojant į mokyklos salę arba į lauką.

Griežčiau kontroliuos telefonus

„Negalią turintys mūsų vaikai toli gražu nėra pažangūs moksle, jiems sekasi sunkiai, bet, kad ir kaip keista, kai kurie puikiai sugeba naudotis kompiuteriais, telefonais, socialiniais tinklais, jau netgi – dirbtiniu intelektu, matyt taip kompensuodami, iš aplinkos gaudami daugiau dėmesio“, – pastebėjo R. Liukienė. 

Ji nežino – gal vaizdelių iš kasdienio mokyklos gyvenimo „tiktokuose“ jau yra buvę ir anksčiau, tik jie nepritraukė tiek dėmesio ir nesukėlė tiek daug aistrų, kaip pastarasis?

Mokyklos taisyklėse reikalaujama, kad ugdymo procese mokiniai nesinaudotų mobiliaisiais telefonais. Nuo šiol žada kontroliuoti griežiau. Anot direktorės, ne iš baimės, kad kas nors pamatys, ko nesinorėtų, kad matytų, o dėl duomenų apsaugos.

„Esame nedidelė bendruomenė – 33 ugdytiniai, penkios mokytojos ir šiuo metu trys likusios mokinio padėjėjos. Durų neužsirakiname, tėvai bet kada dieną gali ateiti į klases per ugdymo procesą, pasižiūrėti, kaip vaikai sportuoja salėje, ką veikia per pertraukas koridoriuose“, – sakė R. Liukienė.