Nuotraukose – mistika, vienatvė, pabėgimas nuo triukšmo

Fotografuoja naktį

Fotografuoti Gvidas pradėjo maždaug prieš 7-erius metus. „Ilgai ieškojau savęs, bet visą gyvenimą krypau į menų pusę. Prisimenu, kai pradinių klasių mokytoja man pasakė, kad būsiu menininkas, aš tam nepritariau. O štai dabar ir esu menininkas“, – šypsojosi pašnekovas.

Nepaisant to, kad kurį laiką bandė nusigręžti nuo menų, tačiau jie jį lydėjo visą gyvenimą. „Piešdavau, mokykloje padėdavau puošti erdves šventėms, kurdavau dekoracijas. Piešimo išmokė mano dėdė amžinatilsį architektas Edmundas Giedrimas“, – įvardijo Gvidas.

Baigęs mokyklą kretingiškis įstojo į Klaipėdos paslaugų ir verslo mokyklą, kur mokėsi kompiuterinio projektavimo, kiek vėliau išbandė ir multimedijos mokslus

. Mokydamasis Klaipėdoje vyras sutiko savo fotografijos mokytoją Joraną Bružinską, kuris ir atskleidė jam fotografijos grožį. „Jis pastūmėjo mane toliau eiti fotografijos keliu“, – tikino G. Taurinskas.

Pirmose nuotraukose kretingiškis daugiausiai fiksavo gamtą, peizažus. Ir dabar fotografas koncentruojasi į gamtą, bet jo kūryba – tai gatvės fotografija. „Nepakanka mokėti dirbti su fotoaparatu, reikia ir savyje turėti pajautimą to momento, kurį nori sustabdyti“, – kalbėjo fotografas.

Fotografo nuotraukas jau pamėgo ne vienas kretingiškis. Jose galima matyti įvairias Kretingos miesto vietas, miesto elementus, pavyzdžiui, šviestuvus.

Viena nuotraukų, kurioje sutemus užfiksuotas autobusų stotelėje sėdintis senyvo amžiaus vyras, išspausdinta ir „National geography“ žurnale.

Daug Gvido kadrų padaryti naktį. Jis fotografuoti išeina bet kada – gali ir 19 val., ir 4 val. ryto. „Pasižiūriu, koks oras, ir tada nusprendžiu, ar tądien einu fotografuoti. Dažniausiai laukiu, kol bus rūkas, dargana, nes tai padeda nuotraukai suteikti mistikos“, – sakė jis.

Naktį vyras fotografuoja norėdamas atskleisti tam tikras emocijas, jausmus. „Noriu atskleisti ramybę, vienišumą, tuštumą, kuria miestas dvelkia sutemus.

Tomis fotografijomis noriu pabėgti nuo kasdieninio šurmulio, nuolatinio triukšmo. Būna, kad išeinu fotografuoti ir nesutinku nė vieno žmogaus, jaučiu vien ramybę“, – ką savo nuotraukomis nori perteikti, paaiškino pašnekovas.

Gatvės fotografijose vyrauja, rodos, neįprasta mėlyna spalva, dėl ko daugumai kyla klausimų, ar fotografas savo kūryboje nenaudoja specialaus vadinamojo filtro.

„Mano nuotraukose kadrai paliekami tokie, kokie jie užfiksuoti. Mėlyna spalva, sulaukus tam tikro apšvietimo, susidaro natūraliai, tik mes to plika akimi nepastebime. Nusireguliavus fotoaparato parametrus, galima išgauti būtent tokį vaizdą, kas žmonėms atrodo neįprasta“, – tvirtino G. Taurinskas.

Reikia mokėti chemiją

Naujoji kretingiškio aistra – senoji fotografija. Šia sritimi susižavėjo po Nidoje įvykusių mokymų, kuriuos vedė fotografas Artūras Šeštokas. Jis demonstravo senąją fotografiją ant stiklo.

„Pamatyti, kaip nuotrauka išryškėja ant stiklo, kažkas neapsakomo, tai – tarsi stebuklas“, – prisiminė G. Tarurinkas, atskleidęs, kad pirmoji jo nuotrauka ant stiklo ir buvo A. Šeštoko portretas.

Tokia fotografija – vadinamasis šlapias kolodijus. Šiuo metodu vaizdas yra sukuriamas ant stiklinės, metalinės ar akrilinės plokštelės. Jos užliejamos kolodijumi, įjautrinimas, ekspozicija ir išryškinimas turi įvykti vos per keletą minučių, kol plokštelė dar šlapia.

Kad tokiu būdu būtų galima fotografuoti, reikia suprasti, kaip vyksta cheminiai procesai, nes rezultatas priklauso ne vien nuo fotografo, bet ir nuo tikslios manipuliacijos chemikalais, jų sąveikos.

„Senojoje fotografijoje apskritai reikia žinoti apie cheminius procesus, juos išmanyti, nepakanka mokėti vien fotografuoti“, – paaiškino G. Taurinskas, atskleidęs, kad šiuo metu eksperimentuoja ir kitose senosios fotografijos srityse.

Fotografo teigimu, nuotraukas galima padaryti ir su paprasčiausia degtukų dėžute, į kurią įdėjus fotojuostelę, degtukų dėžutėje išdūrus skylutę ir apšvietus juostelę, galima išgauti vaizdą:

„Ketinu pasigamini primityvų fotoaparatą iš dėžės ir pabandyti išeiti fotografuoti į gatvę. Labai įdomu, ar kas nors man pavyks.“

Kretingiškis šlapiojo kolodijos būdu yra bandęs fotografuoti ir ugnį, tačiau rezultatas nesėkmingas. „Ugnį fotografuoti sudėtinga, nes ji reikalauja greičio, o šis procesas jai fotografuoti yra per lėtas.

Man gavosi kažkoks vaiduoklis“, – atskleidė jis. Tokiu būdu padarytos nuotraukos visada būna juodai baltos.

Dėmesys – Kretingai

Gvidas fotografuoja įvairius gamtos elementus, tačiau dauguma jų padaryti Kretingoje. „Aš čia gimiau ir užaugau. Man šis kraštas visada atrodė gražus, todėl Kretingos mano nuotraukose yra daug.

Stengiuosi parodyti tai, ko kiti nepastebi“, – sakė jis.

Visas fotografo dėmesys krypsta į tvarkingas miesto erdves, gatves. „Šiuo metu apskritai mažai išeinu į gatvę, nes ant kiekvieno kampo prikabinėta įvairių politinių plakatų, o aš nenoriu, kad tai patektų į mano nuotraukas.

Taip pat erzina, kad mūsų mieste – amžinos statybos, ko taip pat nepamatysite mano nuotraukose“, – su kokiais iššūkiais susiduria, apibūdino G. Taurinskas.

Kraštiečio tikinimu, Kretingoje yra mažai fotografų, kurie skleistų savo kūrybą. „Menininkų yra, bet labai mažai, jie neviešina savo kuriamo meno“, – svarstė Gvidas.

Ateityje kretingiškis norėtų surengti ir savo parodą. Joje ketina atspindėti praeities ir dabarties Kretingą. „Jau renku senosios Kretingos nuotraukų archyvą, ketinu padaryti nuotraukų, kaip dabar atrodo tos vietos, ir jas sugretinti“, – vieną sumanymų atskleidė menininkas.