Pasiekusiam dugną Andrejui duotas antras šansas (5)

Jis turėjo šeimą, darbą, yra baigęs prestižiškiausią tais laikais jūrininkų rengimo įstaigą tuometiniame Leningrade, vadinamąją „Makarovką“, buvo laivų radistas, šturmanas, dėstytojas. Bet nusirito iki tiek, kad viską prarado, gyveno gatvėje, miegojo po balkonais. Savo istoriją vyras sutiko papasakoti tikėdamas, kad ji galbūt padės kitiems žmonėms, susiduriantiems su alkoholizmo problema, kuri Lietuvoje aktuali visais laikais: ir gerais, ir blogais.

„Aš nesupratau, kad esu alkoholikas“, - prisipažįsta Andrejus. Tai labai aktualu šiandien nuo pandemijos pavargusiems, darbą praradusiems žmonėms, kuriems jau nedaug betrūksta, kad atsidurtų Andrejaus vietoje. Jam, galima sakyti, pasisekė - laiku buvo ištiesta pagalbos ranka.

"Sakyti, kad žmonės per pandemiją pradėjo vartoti daugiau alkoholio, nedrįstu. Nemanau, kad dabartinė situacija galėjo daryti kokius nors reikšmingus pokyčius vartojant alkoholinius gėrimus arba kitas psichoaktyvias medžiagas.

Jeigu žmogus turi priklausomybę, ji egzistuoja nepriklausomai nuo išorinių sąlygų. Alkoholį jis vartoja ir gerais laikais, nes viskas gerai, tai kaip čia neišgėrus, ir blogais laikais - vėl pretekstas išgerti.

Galbūt tam tikrose žmonių grupėse ir yra padidėjęs alkoholio suvartojimas, tačiau rimto sociologinio tyrimo nebuvo atlikta, todėl to tvirtinti negalima", - sako Klaipėdos psichikos sveikatos centro psichiatras Aleksandras Slatvickis, 19 metų dirbęs Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyr. gydytoju.

„Šiuo metu žmonėms iškyla ir bedarbystės, ir užsiėmimų, pramogų stokos, elementarių poreikių patenkinimo klausimas. Socialinių poreikių ribojimas davė savo rezultatų - karantinas žmones labai paveikė. Jie pradėjo vartoti daugiau alkoholio. Į mus kreipiasi ne vien tik dėl ilgalaikio reabilitavimosi, bet ir dėl konsultacijų, pavyzdžiui, ką daryti, jeigu šeimos narys turi problemų“, - sako VšĮ „Taikos kelias“ direktorius, psichologas Andrejus Ivanovas, išsilavinimą įgijęs Klaipėdos universitete, o šiemet baigsiantis ir magistrantūros studijas.

58 metų Andrejaus pavardės dėl suprantamų priežasčių neviešiname. Šiuo metu jam taikoma reabilitacijos programa Šilutės rajone įsikūrusioje VšĮ „Taikos kelias“. Jau praėjo dviejų savaičių bandomasis laikotarpis ir jis jau daugiau kaip dvi savaitės negeria. Žmogus sodina pomidorus, prižiūri gyvulius, dirba virtuvėje, noriai imasi bet kokio darbo. Mat „Taikos kelio“ bendruomenėje kasdien 4 valandas vyksta darbo terapija, kurios metu žmonės lavina socialinius įgūdžius. Andrejų prižiūri medikai, jo veidas jau šviesesnis.

Įstaigos vadovas A. Ivanovas, ją įkūręs prieš dešimt metų, nes pats turėjo panašių problemų, tiki, kad klaipėdiečiui jo bendravardžiui pasiseks atsistoti ant kojų ir jis išnaudos jam duotą antrą šansą.

Su Andrejumi jau dirba socialiniai darbuotojai, tvarkomi jo socialiniai reikalai. Jis registruotas Užimtumo tarnyboje, kad gautų kokią nors pašalpą, ieškoma, kur jis galėtų gyventi, bus prašoma atidėti jo skolų mokėjimą. Pagalbos ranka ištiesta, bereikia paties žmogaus noro.

Jūra nebuvo jo pašaukimas

Klaipėdoje Andrejus gyvena nuo 3 metukų. Baigė admirolo S. Makarovo valstybinę jūrų akademiją Sankt Peterburge (anksčiau Leningradas) ir įgijo inžinieriaus radiotechniko, t. y. radisto, specialybę. Iš karto po baigimo trejus metus dirbo Tolimuosiuose Rytuose, vėliau maždaug tiek pat laiko - buvusioje AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“.

Kai radistai laivuose buvo nebereikalingi, jis, kaip ir daugelis jo kolegų, persikvalifikavo: dabartinėje Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje įgijo laivavedžio specialybę ir tada jau laivuose ėjo šturmano pareigas. Dirbo vienoje iš Rygos kompanijų apie 7 metus. „Jūrą mečiau todėl, kad supratau, jog tai ne mano darbas“, - prisipažino Andrejus.

Baigęs jūrininko karjerą, apie 7 metus, dirbo fabrikuose Anglijoje. Kai ten pasidarė sunku rasti darbą, grįžo į Klaipėdą. Išsiskyrė su žmona, pasidalijo butą. Kurį laiką gyveno iš tų pinigų, dirbo ir nelegaliai, ir legaliai. „Su žmona išsiskyrėme, nes nustojome vienas kitą suprasti“, - sakė Andrejus, o paklaustas, ar priežastis nebuvo alkoholis, atsakė, kad prisidėjo ir jis, nes žmona visiškai negeria.

Andrejus turi 34 metų dukrą, 14 metų anūką. Su juo labai retai matosi, jis gyvena su savo tėvu Gargžduose. Dukrai įtakos turi mama, jos gyvena vienuose namuose. „Tiesą pasakius, aš jiems nesu reikalingas. Mano artimieji daug kartų prašė manęs negerti. Bet tada dar nesupratau, kad tai liga, nors galbūt sielos gilumoje jau suvokiau, kad esu alkoholikas. Į nieką pagalbos nesikreipiau, nes dar nebuvau nusprendęs, kad to noriu. Problemos sprendimą vis atidėliojau, maniau, viskas bus gerai, bet viskas baigėsi liūdnai“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo Andrejus ir pridūrė, kad, dirbdamas jūroje, fabrikuose išgerdavo, bet nedaug, o prieš 6-7 metus pradėjo gerti daug ir kiekvieną dieną. Jis mano, kad taip nutiko dėl jo dvasinės būsenos: dėl šeimoje iškilusių ir jo paties problemų.

Suprato pasiekęs dugną

Andrejus sako neateidavęs į darbą girtas, bet būdavo pagiringas.

„Gerdavau vakarais, bet nedaug, todėl jausdavausi normaliai ir viskas buvo gerai. Didelių gėrimų nebūdavo, bet jeigu per daug išgerdavau, suimdavo kvailumas, darydavau visokius blogus dalykus. Mane sulaikydavo policija gatvėje, nes garsiai kalbėdavau ir t. t., bet jokių kriminalinių nusikaltimų nedariau“, - pasakojo jis.

Gerdavo ne vienas, o su drauge, su kuria gyveno 5 metus jos bute. Pasak jo, ji nėra alkoholikė, bet dažnai pageria. Paskutinė jo darbovietė buvo „Banginis“, kur padirbėjo 1-1,5 mėnesio ir viskas baigėsi tuo, kad per daug išgėrė, nepasirodė darbe ir šiemet prieš gerą mėnesį buvo atleistas už pravaikštas. Draugė nustojo su juo bendrauti ir nepriėmė į savo namus, taip jis atsidūrė gatvėje. Ten gyveno maždaug savaitę, miegojo po balkonu.

Vieną dieną užėjo į cerkvę, uždegė žvakelę prieš trejus metus mirusiai savo mamai. Buvo likęs be pinigų, be dokumentų. Atsitiktinai užklydo į viešbutį-restoraną „Ararat“ ir paprašė direktoriaus, kad jam duotų kokio nors darbo. Davė, sumokėjo 5 eurus. Svarbiausia, kad restorano savininkas Garnikas Kazarianas jam papasakojo apie „Taikos kelio“ bendruomenę ir patarė ten nuvažiuoti. Ten jį nuvežti turėjo VšĮ „Veik“ fondas.

„Ėmiau mąstyti apie tai. Nebuvau nė karto buvęs tokiuose centruose, todėl neįsivaizdavau, kas tai yra. Man šis klausimas buvo labai sunkus, bet galų gale nusprendžiau ten važiuoti. Būtent tada, kai pradėjau miegoti po balkonu, supratau, kad viską gyvenime praradau, kad jau pasiekiau dugną. Čia, “Taikos kelyje„, mes turime 12 žingsnių programą. Dabar dirbu kieme, prižiūriu gyvulius, reikia eiti juos pašerti. Jėgų man užtenka, jau atsigavau, esu čia dvi savaites“, - pasakojo Andrejus.

„Andrejus sąmoningas, adekvačiai priimantis situacijas, motyvuotas, turi daug noro pakeisti savo gyvenimą“, - sako „Taikos kelio“ vadovas.

Andrejumi tiki ir yra pažadėję surasti darbo vietą ir restorano „Ararat“ darbuotojai.

„Šis darbas nėra beprasmis“

„Taikos kelią“ A. Ivanovas įkūrė prieš dešimt metų, norėdamas padėti žmonėms, turintiems problemų su alkoholiu ir narkotikais. Prieš 15 metų pats turėjo problemų su alkoholiu.

Šiuo metu toje įstaigoje yra 26 žmonės. Iš jų - 8 moterys ir 18 vyrų, dirba 8 darbuotojai.

15 vietų finansuoja Europos Sąjunga ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. O kitoms vietoms ieškoma rėmėjų stengiantis padėti kuo daugiau žmonių. Jiems reikalinga ir medikų pagalba, kainuoja ir pragyvenimas, inventorius ir t. t. Kartais būna visos vietos užimtos, bet, anot įstaigos vadovo, pastatyti papildomą lovą niekada nebūna problema.

"Reabilitacijos programa trunka maždaug pusantrų metų. Žinoma, viskas priklauso nuo paties žmogaus apsisprendimo, noro. Nesame linkę visus žmones sprausti į tam tikrus rėmus. Supratimas, kad pasiekiau dugną ir turiu stotis, vieniems ateina greičiau, kitiems vėliau. Mes esame pakeleiviai, padedantys žmogui tvarkytis kuriant naują gyvenimą. Nė vienas mes nesame apsaugoti nuo tokio išbandymo.

DARBAS. „Taikos kelio“ bendruomenės nariai turi dirbti keturias valandas. Jiems taikoma darbo terapija.

Tikrai turime daug gerų pavyzdžių, kai iš mūsų išėję žmonės sukūrė naujus gyvenimus, šeimas, susilaukė vaikų.

Šis mūsų darbas nėra beprasmis. Aš tikrai tikiu, kad žmogus gali išeiti iš tos būsenos, dažniausiai juo pasitikiu.

Jeigu ir nusiviliu kai kuriais žmonėmis, stengiuosi niekada to neparodyti", - sako A. Ivanovas.

Paklaustas, ar į neviltį puolę artimieji gali per prievartą atvežti žmogų į šį reabilitacijos centrą, A. Ivanovas atsakė: „Kiekvieną situaciją vertinu individualiai. Jeigu žmogaus būklė sunki, jau baltieji arkliai rodosi ar kt., reikalinga detoksikacija, medikamentinis gydymas. Labai svarbu tai, kad jo artimieji nelieka vieni su ta problema.

Jie kartais būna visiškai sutrikę, nežino, ką daryti, o paskambinę mums išsprendžia tam tikrus klausimus. Būna, kad paskui tas žmogus, perėjęs detoksikaciją, atvažiuoja pas mus reabilituotis.“

Gydyti gali tik profesionalai

„Gydymu nuo alkoholizmo gali užsiimti tik atitinkamą išsilavinimą ir galiojančią Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintos formos licenciją profesinei veiklai turintys žmonės, t. y. gydytojai psichiatrai, dirbantys priklausomybių psichiatrijos srityje. O mėginti teikti daugiau ar mažiau efektyviai kokią nors pagalbą gali visi.
 

„Veik“ fondo atstovai lanko Andrejų, tikrina, kaip jam sekasi.

Tai vertinu labai pozityviai, jeigu žmonės, teikiantys pagalbą asmenims, sergantiems alkoholine priklausomybe, turi gerą pasirengimą, teisingai supranta priklausomybės problemą ir dirba profesionaliai, nežemindami žmogaus orumo ir garbės.

Pats ryškiausias pavyzdys - anoniminių alkoholikų ir panašių kitų organizacijų veikla padedant žmonėms, turintiems priklausomybių. Tai, žinoma, nėra profesionali pagalba, ji teikiama žmonėms, kurie nori įveikti savo problemą. Ji nėra struktūruota, kaip tai daroma sveikatos priežiūros arba reabilitacinėse įstaigose, tačiau ji yra labai efektyvi ir daug asmenų, priklausomų nuo alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų, tvirtina, kad jiems padėjo, pavyzdžiui, anoniminiai alkoholikai. Vienas mano pažįstamas taip kalbėjo, pamiršdamas, kad jis ne kartą buvo gydomas priklausomybės ligų stacionare“, - pasakojo A. Slatvickis.

Lietuviai geria ne daugiau nei kaimynai

Gydytojas A. Slatvickis sako apie tai, kad Lietuvoje labai daug alkoholikų, išgirdęs prieš kelerius metus. Sveikatos apsaugos ministerijai vadovaujant Aurelijui Verygai Pasaulinei sveikatos organizacijai (PSO) buvo pateikti duomenys, pagal kuriuos lietuvių tautą buvo galima pripažinti vos ne labiausiai geriančia tauta pasaulyje. Pasak A. Slatvickio, PSO pateikti duomenys buvo kritikuojami.

„Tam, kad būtų galima taip kalbėti, reikalingas sociologinis tyrimas, kuris įvertintų alkoholinių gėrimų suvartojimą būtent Lietuvoje. Nors ta pozicija nėra patvirtinta rimtais moksliniais tyrimais, aš, daug metų dirbęs priklausomybės ligų centre ir dabar nemažai dirbantis su priklausomybę turinčiais žmonėmis, manau, kad piktnaudžiavimo alkoholiu paplitimas Lietuvoje nėra didesnis nei kitose šalyse, ypač palyginti su Latvija, Estija ar Baltarusija.

Kuo toliau, tuo labiau pripažįstama, kad tokiai ligai kaip priklausomybė nuo alkoholio svarbi yra genetinė sąlyga.

Alkoholizmo paplitimas pagal įvairius šaltinius europietiškoje populiacijoje yra nuo 4-5 iki 6-8 procentų suaugusių gyventojų. Ir tai nepriklauso nuo tautybės, jeigu kalbame apie Europos populiaciją. Imant Šiaurės tautas arba azijiečių, kai kuriose tautose priklausomybė nuo alkoholio yra labiau paplitusi ir tai yra susiję su genetika ir su tuo, kad jų organizme trūksta tam tikrų fermentų. Tai yra sąlygota genetiškai ir tai nėra kokie nors kultūriniai dalykai„, - “Vakarų ekspresui" sakė A. Slatvickis.

Paklaustas, ar Klaipėdoje užtektinai teikiama pagalba žmonėms, turintiems priklausomybę alkoholiui, A. Slatvickis atsakė: „Nesakyčiau, kad tokios pagalbos prieinamumas Klaipėdoje yra ženkliai geresnis, bet geresnis nei kituose miestuose, pavyzdžiui, Gargžduose, Kretingoje, Šilutėje arba Šilalėje, nes uostamiestyje mes turime Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialą. Jame gyventojams teikiama specializuota pagalba.“

Antro sanso nebus,alkogolikas ir liks alkogolikui,iki pirmos taureles.
Netikiu, 2021-06-02 08:47
Gera žinia ta, kad šitie centrai padėjo daugeliui, kurie buvo dugne,tačiau patys norėjo iš jo pakilti.. ir labai liūdna matyti, kuriems ten patekti matyt nebuvo lemta, nes jų jau nebėra..
Moteris, 2021-06-01 23:50
Liudna,bet tokiose alia centruose be jokiu sansu. Vel bus gatveje((((
Ops, 2021-06-01 17:26
Sidebar placeholder