Mauricio Silvera dievina paukščių stebėjimą, lygindamas šį užsiėmimą su futbolo fanatiko beprotybe, kai šis visa gerkle rėkia po lemiamo įvarčio.
Pirmiausia – gauti užuominą, koordinates, nuotrauką ir galimybę išvysti unikalų paukštį. Tuomet apskaičiuoti visus kintamuosius, suprantant, kad bet kurią akimirką viskas gali pasikeisti ir pastangos nueis perniek. Galiausiai – rasti paukštį, išgirsti, nufotografuoti ir suprasti.
Paukščių stebėjimo srityje jis jau yra profesionalas. „Tai beveik kaip pokemonų paieška – kiek mažų paukščių gali rasti ir ar aptiksi patį rečiausią“, – priduria jis.
M. Silvera kartu su savo fotoįranga leidžiasi į 650 km kelionę į Urugvajaus šiaurę su ypatinga misija – surasti ir nufotografuoti mitinį urutau.
Urutau, arba didysis lėlys (Nyctibius griseus), – tai naktinių paukščių rūšis, paplitusi Pietų ir Centrinėje Amerikoje, tapusi kaimo regionų legendų ir mitų personažu visame žemyne. Urutau turi milžinišką snapą ir rusvai pilkas plunksnas, panašias į medžio žievę, o tai padeda jam pasislėpti medžių lajose ar ant sausų šakų. Tačiau labiausiai stebina jo gigantiškos geltonos akys. Dieną jis maskuojasi ant medžių ar stulpų, o atėjus nakčiai išsiruošia į vabzdžių medžioklę.
Urugvajuje jis vadinamas urutau, kitose šalyse – paukščiu lazda, paukščiu vaiduokliu, ragana, potu ir daugeliu kitų vardų. „Jis turi neįtikėtiną balsą, kuris skamba kaip klyksmas vidury nakties, daug kam primenantis žmogaus verksmą. Išgirsti tai naktį yra gana šiurpu, – sako M. Silvera. – Žmonės kuria memus, nes šis paukštis primena monstrą.“
Ekologai teigia, kad paukštis yra nekenksmingas, ir prašo žmonių saugoti šią rūšį bei vertinti urutau supratingai, atsižvelgiant į neigiamas asociacijas, kurias įskiepijo kai kurios liaudies legendos.
Medžioklės azartas
Nuo 13 metų M. Silvera dalijasi savo paukščių stebėjimais Urugvajuje „eBird“ platformoje – pasauliniame tinkle, kuriame ekspertai ir entuziastai keičiasi informacija, nuotraukomis bei stebimų rūšių garso įrašais.
„Urugvajuje užregistruota apie 520 paukščių rūšių. Per vieną pasivaikščiojimą galima pamatyti iki 120-130 rūšių“, – sako M. Silvera, eidamas dulkėtu taku Bella Union pakraštyje, kur tikisi sutikti urutau.
Staiga eidamas taku M. Silvera užsidengia burną ranka. Jis stebi paukščius jau daugybę metų, bet vis tiek negali suvaldyti jaudulio, kai randa tai, ko ieško. Jis rodo į krūmus: ten, ant ilgos sausos šakos galo, užsimaskavęs ir saugantis dėtį, tupi urutau.
„Tas mažas baltas daiktas, kurį matote, yra kiaušinis. Jie padeda tik vieną, be jokios atramos, tiesiog padeda jį tiesiai ant rąsto“, – šnibžda jis. Patenkintas ir įamžinęs šį reginį, M. Silvera grįžta namo.
Tačiau jo smalsumas dėl lizdo neišblėsta. Po mėnesio jis grįžta į Bella Union patvirtinti to, ką jau įtarė: dabar ten ne vienas, o du urutau, ir abu jie pateko į jo gausią nuotraukų kolekciją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą