Po Karaliaučiaus tvirtovės kapituliacijos Rytų Prūsijos gyventojų laukė tikras siaubas

(13)

1945 m. balandžio 9 d. krito Rytų Prūsijos sostinė Kenigsbergas, kurį lietuviai iki šiol mielai vadina Karaliaučiumi. Per 78 metus mieste buvo sunaikinta viskas, kas jį siejo su Prūsijos, o tuo pačiu ir Mažosios Lietuvos istorija.

Šiame straipsnyje nesigilinsiu į sovietizavimo bei rusifikavimo peripetijas. Apsiribosiu mūšiu dėl Rytų Prūsijos sostinės, kuriam pasibaigus ir kapituliavus šio miesto-tvirtovės įgulai prasidėjo nauja, sovietinio Kaliningrado istorija.

Tačiau net ir po šio įvykio praėjus beveik 80 metų apie šią operaciją meluojama. Meluojama apie puolančiųjų bei besiginančiųjų santykį, meluojama skaičiuojant nuostolius, meluojama aprašant sovietų elgesį su civiliais.

Labai daug informacijos apie Antrojo pasaulinio karo Rytų fronto operacijas buvo galima surasti specialiame Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos interneto puslapyje „Pamiat naroda“ („Liaudies atmintis“). Tereikėjo žinoti dalinio numerį, operacijos pavadinimą ir datą ir rasdavai  dominančią informaciją. Dabar tos informacijos šiame puslapyje vis mažiau.

Nors ir yra aprašyta vadinamoji „Kenigsbergo puolamoji operacija“, tačiau panorėjus suskaičiuoti puolančiųjų nuostolius ar pasitikslinti kokią nors kitą informaciją, susijusią su šiomis kautynėmis, to nebepadarysi. Nes 3-ojo Baltarusijos fronto, kurio armijos puolė Kenigsbergą, dokumentų, susijusių su 1945 m. balandžiu, tiesiog nebėra. Sausio mėnesio dokumentus galima rasti, gegužės mėnesio – taip pat, tačiau 1945 m. balandžio – nebėra.

Įdomu, kodėl?

Dokumentai – įslaptinti

Su dokumentų, susijusių su mūšiais dėl Kenigsbergo, įslaptinimu susidurta dar 1995 m. Jau tuomet Rusijos kraštotyrininkas Aveniras Ovsianovas knygoje „Karališkojo forto požemiuose“ (1999 m.)  rašė: „Gynybos ministerijos Centriniame muziejuje radau O. Lašo (Kenigsbergo komendanto – aut. past.) štabo dokumentus, kur buvo pažymėta Kenigsbergo padėtis prieš šturmą ir šturmo metu. Tačiau bandymas peržiūrėti kitus dokumentus, susijusius su mūšiais dėl Kenigsbergo ar pokariniu periodu, belaisvių apklausų protokolais, trofėjų rinkimo bylas baigėsi nesėkmingai [...]

„Šitos bylos skaityti negalima“, „Čia nieko Jus dominančio nėra“, „Tai skaityti draudžiama“, „To rodyti mes negalime“, - tai įprasti archyvo darbuotojų atsakymai. Ir tai susiję su karu, kuris baigėsi prieš 50 metų! Todėl ir klaidžioja mūsų knygose, memuaruose ir monografijose gandai, prasimanymai, spėlionės ir falsifikacijos, kurių paneigti neįmanoma. Nes tų laikų dokumentai guli atidžiai kažkieno budrios akies saugomi“, - rašė A. Ovsianovas daugiau nei prieš 20 metų.

Nuo to laiko, kai buvo parašytos šios eilutės, karo metų archyvai Rusijoje atviresni netapo.  

Minėtame interneto puslapyje „Pamiat naroda“ aprašant vadinamąją „Kenigsbergo puolamąją operaciją“ pabrėžta, kad „fronto kariuomenės 1945 m. balandžio 9 d. užėmė miestą Kenigsbergas ir paėmė į nelaisvę priešo garnizoną, kurio skaičius – 91800 žmonių“.

Apie šį skaičių – vėliau, o kol kas priminsiu, iki 1945 m. balandžio Rytų Prūsijos sostinė Karaliaučius (Kenigsbergas) buvo vienas gražiausių ir seniausių Europos miestų, tačiau per mūšius jis buvo smarkiai sugriautas.

Beje, pirmieji miestą bombarduoti ėmė britai. 1944 m. rugpjūčio 27 d. britų aviacija miestą bombardavo pirmą kartą. Šio išpuolio pasekmė - 1000 žuvusių, 10 000 netekusių pastogės. Po trijų dienų Karališkosios oro pajėgos prieš Kenigsbergą surengė antrą antskrydį. Šį kartą žala buvo didesnė – 2400 žuvusių, 150 000 netekusių pastogės.

Nukautas ir apiplėštas vokiečių karys Karaliaučiaus universiteto sode.

Nukautas ir apiplėštas vokiečių karys Karaliaučiaus universiteto sode.

Raudonųjų persvara buvo didžiulė

Sovietinėje istoriografijoje mėgstama pasigirti, esą vokiečiams Sevastopolį pavyko užimti tik po 7 mėnesių atkaklių kovų, o Karaliaučius krito po keturių šturmo dienų. O juk tiek puolančių, tiek besiginančiųjų jėgos buvo apylygės, atkakliai teigia sovietiniai istorikai ir jų sekėjai.

Tiesa, propagandistai užmiršta pridurti, kad mūšiai dėl šio Rytų Prūsijos miesto prasidėjo dar 1945 vasario 29 d., o puolančiųjų ir besiginančiųjų santykis vertas atskiros kalbos.

Wikipedijoje rusų kalba rašoma, kad raudonieji puolimo metu turėjo 137250 karių, o tvirtovės įgula – 130 tūkst. Atseit, jėgos buvo apylygės. Todėl sovietų pergalę tai daro ypač saldžią.

Sovietmečiu išleistuose prisiminimuose maršalas Ivanas Bagramianas (1897-1982), vadovavęs Sembos armijų operatyvinei grupei, puolusiai Karaliaučių, rašė: „Gynėjai galėjo disponuoti daugybe ginklų, neribotomis šaudmenų ir maisto atsargomis. Trumpai tariant, tvirtovė galėjo atlaikyti kelių mėnesių apgultį... Hitlerio vadovybė turėjo daugiau nei pakankamai kariuomenės ir priemonių jai sustiprinti, kad galėtų išlaikyti galingus tvirtovės įtvirtinimą. Be mūsų didžiulio pranašumo aviacijos srityje, priešas turėjo beveik tiek pat jėgų, kaip ir puolantieji. Ko gero, pirmą kartą šiuolaikinių karių istorijoje tokios galingos tvirtovės puolimą įvykdė beveik lygios jėgos. Be jokios abejonės, tvirtovės garnizoną sudarė karščiausi hitlerinio režimo šalininkai“.

Tačiau šių laikų Kaliningrado kraštotyrininkas Sergejus Golčikovas abejoja šia maršalo pateikta informacija, nes oficialiuose šaltiniuose patvirtinimo jam nepavyko rasti.

Karaliaučius kapituliavimo metu. Pažymėti paskutiniai pasipriešinimo židiniai. Žemėlapis iš knygos „Der Kampf um Ostpreussen“.

Karaliaučius kapituliavimo metu. Pažymėti paskutiniai pasipriešinimo židiniai. Žemėlapis iš knygos „Der Kampf um Ostpreussen“.

Knygoje „Mūšio laukas Prūsija“ (Kaliningradas, 2005 m.) kaliningradietis rašė: „Šių teiginių (apylygę karių pusiausvyrą – aut. past.) nepatvirtina priešo turėti duomenys. Tvirtovės komendantas generolas Otto Lašas (1893-1971) savo knygoje „Karaliaučiaus žlugimas“ nurodo, kad garnizone buvo 30–35 tūkstančiai kareivių ir karininkų, tarp kurių įskaičiuojami ir policijos bei folkšturmo padaliniai.“

S. Golčikovas sutinka, kad dėl atkaklių kovų Rytų Prūsijoje raudonarmiečių šaulių divizijos smarkiai nukraujavo ir raudoniesiems karių labai trūko. Net ir jas papildžius iš viso jose būdavo šiek tiek daugiau nei 4 tūkst. karių.

Rusiškame rinkinyje „Освобождение городов“ („Miestų išvadavimas“) pateikiama, kad Karaliaučiaus šturme raudonųjų pusėje dalyvavo 33 šaulių divizijos, 7 inžinierių-išminuotojų brigados, 35 artilerijos ir minosvaidžių brigados, 3 tankų brigados, 10 atskirųjų savaeigių pabūklų ir tankų pulkų, 10 zenitinės artilerijos divizijos, trys oro armijos, 3 laivyno aviacijos divizijos ir trys NKVD pulkai ir atskirasis divizionas.

„Nesunku suskaičiuoti, jei šaulių diviziją sudarė 4160 karių, tai vien jose buvo kur kas daugiau karių nei deklaruojamieji 137 tūkst. Akivaizdu, kad puolančiųjų gretos buvo kur kas gausesnės“, - sovietinius mitus į miltus sutrina kaliningradietis.

Visai tikėtina, kad Wikipedijoje nurodytas skaičius tėra rusų šaulių divizijų sudėtis. Nes į šį skaičių neįtrauktos tankų brigados, savaeigių pabūklų pulkai, artileristai, išminuotojų ir inžinierių brigados, jau nekalbant apie aviaciją, laivyno artileriją ir NKVD pulkus.

Raudonarmiečiai plėšikauja Karaliaučiuje.

Raudonarmiečiai plėšikauja Karaliaučiuje.

Miestą gynė seniai ir paaugliai

Dabar apie miesto gynėjus.

S. Golčikovas suskaičiavo Karaliaučiaus tvirtovės gynėjus ir priėjo išvados, kad vokiečių galėjo būti mažiausiai keturis kartus mažiau. „Tvirtovės įgula turėjo 5 pėstininkų divizijas, policijos grupę, 8 atskirus folkšturmo batalionus ir dar keletą smulkesnių padalinių. Sunku patikėti, kad beveik šešiose vokiečių divizijose galėtų būti 130 tūkst. karių, kaip įrodinėja sovietai.

Pietinę miesto dalį gynė 69 pėstininkų divizija, sustiprinta trimis pėstininkų pulkais ir 8-10 atskirųjų  batalionų. Tai buvo pats stipriausias vokiečių junginys, faktiškai dvi divizijos, kuriose buvo apie 13 tūkst. karių. Įvertinus šį skaičių, galime daryti prielaidą, kad ir mieste dislokuotose divizijose galėjo būti ne daugiau nei 6500 karių, tai susumavę gautume tuos numanomus 30-35 tūkst.“, - skaičiuoja S. Golčikovas.

Bet jokiu būdu ne 130 000, kaip meluoja raudonieji propagandistai.

Jis taip pat analizuoja pagrindinį sovietų versijos „įrodymą“ – priešo nuostolius šturmo metu. Esą nukautų ir sužeistų 41915 (žodis „sužeistų“ dažnai praleidžiamas), belaisvių – 91853. Tačiau bendrą paveikslą „gadina“ 561-oji vokiečių pėstininkų divizija, kuri liko išoriniame apsiausties žiede ir išvengė sunaikinimo.

Abejones tik sustiprina tai, kad sovietai „Sovinformbiuro“ 1945 m. balandžio 10 d. suvestinėje, neparėjus nė 12 val. nuo kapituliacijos akto pasirašymo, priešo nuostolius pateikė suapvalinę: belaisvių – daugiau nei 92 tūkst., nukautųjų – iki 42 tūkst. Pavydėtinas operatyvumas, ypač žinant, kad savųjų nuostolių rusai nėra iki šiol suskaičiavę (oficialiai teigiama, kad per šturmą žuvo 6500 raudonarmiečių, o iš viso Kenigsbergo apylinkėse raudonieji prarado 13-15 tūkst. karių).

Tačiau tvirtovės artilerijos viršininkas pulkininkas Gengeris Wolfas patekęs į nelaisvę svarstė, kad Kenigsbergo įgula galėjo nukautaisiais ir sužeistaisiais netekti iki 25 tūkst. karių.

Bet jei prisimintume, kad raudonarmiečių vadai savo ataskaitose Stalinui priešo nuostolius visuomet pateikdavo 10 kartų didesnius, galime spėti, kad vokiečiai per šturmą neteko apie 4 tūkst. karių.

Majoras Kurtas Dieckertas ir generolas Horstas Grossmanas knygoje „Der Kampf um Ostpreussen“ („Mūšiai dėl Rytų Prūsijos“) puolančiųjų pajėgas dar labiau padidina. „Kai iš Notangos vokiečiai atitraukė savo pajėgas, 3-asis Baltarusijos frontas, kuriam vadovavo maršalas Vasilevskis, galėjo dalyvauti Kenigsbergo ir Sembos pusiasalio puolime. Keturios raudonųjų armijos, iš kurių kovingumu išsiskyrė 11-oji gvardijos armija, turėjo net 100 šaulių divizijų ir du tankų korpusus. Visa ši jėga apsupo Kenigsbergo tvirtovę“, - knygoje  rašė vokiečių karininkai.

Gali būti, kad šis skaičius šiek tiek perdėtas.

Raudonarmiečiai plėšia Karaliaučių. Antrame plane - vokiečių 150 mm pabūklai sIG 33 (schweres Infanterie Geschütz 33).

Raudonarmiečiai plėšia Karaliaučių. Antrame plane - vokiečių 150 mm pabūklai sIG 33 (schweres Infanterie Geschütz 33).

Apgailėtina gynėjų ginkluotė

Maršalas I. Bagramianas po karo rašytuose memuaruose teigė, kad tvirtovės įgula buvo puikiai aprūpinta ir galėjo atlaikyti kelių mėnesių apsiaustį. Tačiau ir šis teiginys laužtas iš piršto.

Statistiškai suskaičiavus Karaliaučiaus gynėjai turėjo daug artilerijos vienetų, tačiau tai buvo daugiausiai trofėjiniai pabūklai su ribotu kiekiu šaudmenų. Be to, po solidžiu terminu „tvirtovės artilerija“ slėpėsi menki 37 ir 50 mm kalibro artilerijos pabūklai, kurių, dėl mažo efektyvumo ir negebėjimo padaryti žalos rusų tankams T-34, atsisakyta dar 1941-aisiais. Fortuose buvo 100 tokių patrankų. Taip pat vokiečiai turėjo 100 prancūziškų 50 mm minosvaidžių, 200 prancūziškų kulkosvaidžių. Turėta ir 165 prieštankinių 76,2 mm patrankų, perdarytų iš trofėjinių sovietinių F-22, tačiau sviedinių joms buvo labai mažai. Gynybos pagrindą sudarė zenitiniai pabūklai ir etatinė divizijų artilerija.

Kenigsbergo tvirtovės artilerijos viršininkas pulkininkas Gengeris Wolfas patekęs į nelaisvę sovietams sakė, kad mieste-tvirtovėje buvo iki 270 artilerijos pabūklų. Daugiausiai – trofėjinių ir seno pavyzdžio. Be to, trūko šaudmenų. Kovo vidury visų baterijų aprūpinimas šaudmenimis siekė tik 17-30 proc. „Iki balandžio pradžios aprūpinimą pavyko padidinti iki 40 proc. Tačiau balandžio 5 d. šaudmenų tiekimas visiškai nutrūko“, - apklausoje sovietams sakė G. Wolfas, kurio apklausos protokolas publikuojamas Vasilijaus Savčuko knygoje „Liudija priešas. Rytų Prūsija 1944-1945“.

Taip pat nereikia pervertinti ir tvirtovės fortifikacinių statinių sistemos, kuri baigta statyti 1892 m. Tuo metu tai buvo išties įspūdingi įtvirtinimai, tačiau jų reikšmė sumažėjo jau XX a. pradžioje, kai atsirado greitašaudės ypač galingos 305 mm ir 420 mm kalibro patrankos. O Karaliaučiaus gynybiniai įtvirtinimai buvo statyti taip, kad atlaikytų 210 mm kalibro sviedinio sprogimą.

Šturmuojant dominavo artilerija

Pagal galutinį Karaliaučiaus šturmo planą, 11-oji gvardijos, 50-oji ir 43-oji (43-oji armija 1944 m. spalį nesėkmingai šturmavo Mėmelį, tačiau miesto taip ir neužėmė) armijos iš priešingų pusių turėjo perkirsti priešo gynybą ir užimti miestą.

Balandžio 2-5 d. raudonieji pradėjo artilerijos parengimą. Tvirtovės įtvirtinimams sugriauti 3-ajam Baltarusijos frontui buvo paskirta ypač didelės griaunamosios galios artilerija. Divizionai buvo ginkluoti 203-305 mm kalibro haubicomis ir mortyromis. Kadangi pėstininkų divizijose trūko karių, tai raudonieji karvedžiai nutarė visą „darbą“ patikėti artilerijai.

Puolančiosios armijos turėjo 4848 pabūklus ir minosvaidžius, 545 tankus ir savaeigius pabūklus.

Sovietų nuostolių analizė leidžia daryti išvadas, kad kariniai veiksmai balandžio 5 d. suintensyvėjo. Nes tą dieną, palyginti su balandžio 4 d., žuvusių raudonarmiečių skaičius patrigubėjo ir viršijo 1580.

Ruošdamiesi Karaliaučiaus gynybai vokiečiai suprato, kad prieš raudonųjų artileriją jie neturi ko priešpastatyti. Idant nuostoliai būtų kuo mažesni reikėjo savo karius kuo labiau išsklaidyti, tačiau tuo pačiu turėti galimybę juos vėl surinkti kontratakuojant.

Sovietų šturmo pabūklai Kenigsbergo pilies griuvėsių fone.

Sovietų šturmo pabūklai Kenigsbergo pilies griuvėsių fone.

Lemiamas šturmas

Balandžio 6-ąją prasidėjo paskutinis mūšis dėl tvirtovės.

Buvo akivaizdu, kad pagrindinis puolančiųjų artilerijos smūgis teks pirmajai gynybos linijai, sudarytai iš išorinės gynybos fortų. Todėl ten buvo palikta nedaug gynėjų. Puolimą stabdyti vokiečiai rengėsi antrojoje gynybos linijoje – Karaliaučiaus priemiesčiuose. Čia gynėjai buvo stipriai įsitvirtinę ir neretai kontratakuodavo.

Štai, kaip aprašoma mūšių eiga knygoje „Der Kampf um Ostpreussen“: „Rusai atidengė uraganinę ugnį iš visų artilerijos pabūklų. Virš Kenigsbergo ratus suko nesuskaičiuojama galybė bombonešių, kurie vertė savo mirtiną krovinį ant miesto, versdami jį griuvėsių krūva. Šturmo lėktuvai iš visų turimų ginklų apšaudė tvirtovės gynėjų pozicijas bei naikino viską, kas judėjo gatvėmis.

Miestas buvo griaunamas, visur siautėjo gaisrai. Vokiečių pozicijos buvo sunaikintos, tranšėjos užverstos, šaulių apkasai sulyginti su žeme, palaidotos ištisos kuopos, ryšys tarp karinių dalinių nutrauktas, šaudmenų sandėliai susprogdinti.

Po ugnies uragano banga po bangos prasidėjo raudonųjų tankų ir pėstininkų puolimas.

Puolantieji neduodavo ramybės net naktį. Sutemus virš miesto ratus sukdavo vadinamosios „siuvamosios mašinos“, lengvieji bombonešiai biplanai Po-2 (Polikapovo), skirti naktiniam bombardavimui. Šie įjungę prožektorius skraidė žemame aukštyje virš vokiečių pozicijų bei išilgai miesto gatvių mėtydami bombas ir šaudydami į viską, kas juda.

Naktimis iš rusų pusės per garsiakalbius buvo transliuojami įvairūs maršai, tarp kurių tvirtovės gynėjams vokiškai buvo skelbiami reikalavimai pasiduoti ir sudėti ginklus.

Kitą rytą – vėl ugnies pragaras. Rusai vokiečių pozicijas apšaudė uraganine visų kalibrų artilerijos ugnimi. Lėktuvai vėl suko ratus virš liepsnojančių kvartalų. Toliau griuvo namai, medžiai lūžinėjo lyg degtukai. Ryšininkai, įsakymus perduodami raštu arba tik žodžiu, per didelius vargus judėdavo miestu“.

Karaliaučiaus komendantas generolas Otto Lašas prisiminė: „Pirmąsias dvi gynimosi dienas vokiečių kareiviai kovėsi įnirtingai, nors priešas buvo daug kartų gausesnis žmonėmis ir technika. Jie Kenigsbergo puolimui sutelkė pasiutiškai daug aviacijos ir artilerijos. Trečia gynimosi diena pakeitė didvyrišką mūsų kariuomenės pasipriešinimą. Milžiniška artilerijos ir aviacijos ugnis, be paliovos pliekianti į mūsų pozicijas, sutrikdė ryšius. Mes negalėjome susisiekti su grupuočių štabais. Nesitikėjome, kad Kenigsbergo tvirtovė taip greitai kris. Čia palaidojome savo armiją. Rusų karinė vadovybė gerai paruošė ir labai greitai įvykdė Kenigsbergo operaciją“, - pripažino  miesto-tvirtovės komendantas.

Surežisuota nuotrauka Kenigsbergo priemiesčiuose.

Surežisuota nuotrauka Kenigsbergo priemiesčiuose.

Tiltas iš lavonų

Tačiau puolėjai nesiveržė į artimą kovą, todėl pasipriešinimo židiniai būdavo ne užimami, o tiesiog naikinami ir sugriaunami pasitelkus minosvaidžius, artileriją, tankus ir aviaciją. Tokią pačią taktiką XXI amžiuje rusų karvedžiai taikė Sirijoje griaudami Alepą, tokią pačią taktiką pastarosiomis savaitėmis pradėjo taikyti ir niekaip neužimame Bachmute Ukrainoje.

„Kad priverstume šį miestą-tvirtovę pasiduoti privalėjome jį paversti griuvėsių krūva“, - šturme dalyvavusį raudonarmietį savo knygoje citavo S. Golčikovas.

Po trijų dienų nuožmių kovo pasiekus Karaliaučiaus centrą, kuriame dominavo 4-5 aukštų gyvenamieji namai, net ir stambaus kalibro raudonųjų artilerija nebuvo tokia efektyvi. Šiuos kvartalus raudonieji buvo priversti šturmuoti. Neretai puolantieji patys atsidurdavo apsuptyje.

Vladas Kazlauskas, Tėvynės apsaugos rinktinės gretose dalyvavęs Sedos kautynėse 1944 m. spalį ir pamušęs vieną rusų tanką, knygoje „Kovos dvasia“ štai kaip aprašo raudonarmiečių ryžtą: „Aklas fanatizmas ypač reiškėsi antrą puolimo dieną, veržiantis per Priegliaus upę prie citadelės ir įgulos bažnyčios. Vokiečių kulkosvaidžių ir minosvaidžių sutelktinė ugnis iš citadelės priguldydavo per upę besikeliančių rusų tiek, kad kurį laiką per savo draugų lavonus jie bėgo kaip per tiltą. Stovintis upės vanduo nenunešdavo žuvusiųjų. Kritusieji grimzdavo gilyn, kiti guldavo ant jų. Susidarė lavonų tiltas“.

Kiekvieną šturmo dieną žūdavo daugiau nei tūkstantis raudonarmiečių, dešimtys tūkstančių būdavo sužeidžiama. Daugiausiai, net 2870, žuvo balandžio 8-ąją.

Iš viso per keturias šturmo dienas žuvo 10136 raudonarmiečiai, 37614 buvo sužeista, suskaičiavo S. Golčikovas.

Tačiau propagandistų, besiremiančių 3-ojo Baltarusijos fronto štabo „duomenimis“, kurių neįmanoma patikrinti, pateikiami triskart mažesni skaičiai - nuo balandžio 1 d. iki balandžio 10 d. žuvo 3506 raudonarmiečių, dingo be žinios 215, sužeista 13 177.

Kapituliacija

Supratęs, kad priešintis nebėra prasmės, generolas O. Lašas, kol dar miestas nebuvo galutinai apsuptas ir liko siauras atsitraukimo kelias į vakarus į Sembos pusiasalį, paprašė leidimo išvesti tvirtovės garnizoną į Vakarus. Tokiu būdu jis ketino išgelbėti ne tik likusius karius, bet ir dešimtis tūkstančių civilių. Prašymą A. Hitleris atmetė. Jis įsakė miestą ginti iki paskutinio kario.

Balandžio 8 d. rusai iš pietų forsavo Prieglių. Karaliaučius buvo visiškai apsuptas.

Atskiruose rajonuose be karininkų likę kareiviai pasiduodavo.

Įvertinęs, kad padėtis be išeities, tvirtovės komendantas O. Lašas balandžio 9-osios 19 val. Maskvos laiku nusprendė derėtis dėl kapituliacijos sąlygų. Raudonųjų atstovai į komendanto štabą atvyko 22.45. Generolas įsakė savo kariams nutraukti pasipriešinimą.

Vyriausiajam sausumos pajėgų vadui skirtoje radiogramoje, komendantas pranešė, kad mūšiai Kenigsberge dėl šaudmenų trūkumo ir maisto sandėlių praradimo nebeįmanomi, todėl jis nusprendė pasiduoti.

Už kapituliaciją Hitleris tvirtovės komendantui O. Lašui ir jo šeimai už akių skyrė mirties bausmę pakariant.

„Per vieną tardymą rusų karininkas man pranešė, kad remiantis vermachto suvestine Hitleris nuteisė mane aukščiausia bausme, o mano šeimą nuspręsta represuoti, - prisiminimų knygoje rašė O. Lašas. - Kadangi šis nuosprendis buvo paskelbtas jo nesvarsčius karo lauko teisme, neišklausius nei kaltinamojo, nei liudytojų, tokius veiksmus aš palaikiau bepročio kliede­siais ir į juos žvelgiau visiškai ramiai. Tačiau dėl tokios savivalės ma­no šeimos likimas kėlė dideli susirūpinimą. Tomis dienomis represi­jos užgriuvo mano žmoną ir vyresniąją dukterį, anksčiau išvykusias į Daniją. Ten vietinio vokiečių įgaliotinio paliepimu jos buvo atskir­tos nuo nepilnamečių vaikų ir uždarytos į danų kalėjimą“.

„Išslaptintas“ Kenigsbergo puolamosios operacijos žemėlapis. ЦАМО, Фонд: 235, Опись: 2074, Дело: 1064. 4.

„Išslaptintas“ Kenigsbergo puolamosios operacijos žemėlapis. ЦАМО, Фонд: 235, Опись: 2074, Дело: 1064. 4.

Siaubas po kapituliacijos

Generolas Galickis pranešė apie kapituliaciją 3-ojo Baltarusijos fronto vadui maršalui Aleksandrui Vasilevskiui (1895-1977), tas – į Maskvą.

Tačiau ne visur iškart nustota priešintis. Nes ne visus pasiekė įsakymas, kiti – nesutiko su kapituliacija. Galutinai mūšiai Karaliaučiuje baigėsi tik balandžio 10 d.

Generolas O. Lašas iš nelaisvės grįžo tik 1955 m., o jo šeimai išsigelbėti pavyko tik per stebuklą.

Rusai kapituliacijos rašte pažadėjo pasiduodantiesiems išsaugoti gyvybes, normalų maitinimą, pagarbų elgesį nelaisvėje, pagalbą sužeistiesiems, apsaugą civiliams ir galimybę iš nelaisvės grįžti į tėvynę arba bet kurią pasirinktą šalį.

Tačiau nė vienas kapituliacijos rašte duotų pažadų nebuvo ištesėtas. Dvi dienas raudonieji barbarai plėšė miestą. Girti raudonarmiečiai niokojo mieste likusį turtą, prievartavo moteris, šaudė jiems drįsusias priešintis.

O. Lašas knygoje „Karaliaučiaus žlugimas“ rašė: „Jau pakeliui į vienos rusų divizijos vadavietę spėjome patirti, kas mūsų laukė „garbingoje“ nelaisvėje. Nors lydintys rusų karininkai mus saugojo, bet kareiviai jėga vis mėgino iš mūsų karių atimti laikrodžius, nešulius, drabužius. Rusų karininkai negalėjo suvaldyti padėties ir savo žmonių.

Atsivėrė sunkiai aprašomi vaizdai. Pakelės grioviai buvo pilni lavonų, ant nužudytųjų kūnų buvo aiškiai matoma kanki­nimo ir prievartavimo pėdsakų. Aplinkui gulėjo daugybė nužudytų vaikų, ant medžių kabėjo pakartieji nupjaustytomis ausimis, išdur­tomis akimis. Įvairiausiomis kryptimis rusai vedėsi vokiečių moteris, girti ka­reiviai mušėsi dėl vokiečių medicinos seselės, prie paplentės medžio sėdėjo senutė, kuriai kojas sutraiškė automobilis.

Teko eiti basomis, nes batų jau nė vienas neturėjome. Sužeistieji, kuriais niekas nesirūpino, dejavo iš skausmo. Visi kentė baisų troškulį ir alkį. Iš visų pusių rusų kariai brovėsi į belaisvių būrį. Vieni čiupo milines, kiti kepures, dar kiti portfelius su visu jų skurdžiu turiniu. Kiekvienas stengėsi ką nors nutverti. „Uhr, uhr“ (vokiškai laikrodis), - aidėjo aplinkui. Mes buvome atiduoti šių plėšrūnų valiai“.

Kadras iš 1944 m. kino kronikos apie Rytų Prūsiją.

Kadras iš 1944 m. kino kronikos apie Rytų Prūsiją.

Liepsnojantys griuvėsiai

Kelis šimtus metų vienu gražiausių Europos miestų vadintas Karaliaučius buvo beveik visiškai sugriautas. Net ir po šturmo praėjus kelioms dienoms mieste siautėjo gaisrai, su kuriais niekas nekovojo.

Kaliningrado I. Kanto universiteto profesorius Jurijus Kostiašovas straipsnyje „Kenigsbergas keturiasdešimt penktaisiais: iš L. Berijos „Ypatingojo aplanko“ 2005 m. rašė, kad iškart po Kenigsbergo šturmo, balandžio 13 d., 3-ojo Baltarusijos fronto NKVD įgaliotinis generolas leitenantas Zeleninas, L. Berijai išsiuntė pranešimą apie miesto būklę. „Po tris dienas trukusių  aviacijos antskrydžių ir apšaudymo sunkiąja artilerija bei reaktyviniais įrenginiais („katiušų“)“, - rašė Zeleninas, - „Kenigsbergas buvo paverstas griuvėsių krūva. Tik pietiniame ir vakariniame miesto pakraščiuose išliko keli namai. Gaisrai liepsnoja iki šiol. Gatvės užverstos nuolaužomis, plytomis, metalo laužu, pagaliais, baldais. Važiuoti mieste neįmanoma išskyrus keliomis gatvėmis, specialiai išvalytomis kariuomenei praleisti“. Atkreiptas dėmesys į tai, kad beveik visi miesto pastatai buvo užminuoti, o degantys namai nuolat sproginėja.

Plėšikų armija

Pasibaigus karo veiksmams, sovietų okupacijos zoną užplūdo „trofėjų medžioklės“ karštinė. Visus, pradedant kareiviais ir baigiant maršalais, žinoma, domino ne kariniai dalykai.

Viktoras Suvorovas knygoje „Pergalės šešėlis“ rašė, kad vadinamasis „pergalės maršalas“ Georgijus Žukovas priplėštas gėrybes iš Berlyno namo siuntė ištisais ešelonais. Jei taip elgėsi maršalas, kuo prastesni žemesnio rango vadai ir vadukai?

Rytų Prūsija nebuvo išimtis. Prisigrobti įvairių gėrybių čia stengėsi tiek dezertyrai, apsimetę trofėjų rinkimo komandomis, tiek paties aukščiausio rango karininkai. „Išvaduotojai“ grobė viską, nuo baldų, kilimų, laikrodžių, muzikos instrumentų ir indų, iki medžiagos rietimų ir moteriškų apatinių bei šilkinių kojinių.

Tuo laikotarpiu buvo rasta, o paskui dingo be pėdsako, daug kultūros vertybių, įskaitant tas, kurias vokiečiai anksčiau buvo išvežę iš SSRS.

S. Golčikovas, remdamasis straipsniu laikraštyje „Страж Балтики“ („Baltikos sargybinis“), knygoje rašė, kad dalį Karaliaučiuje prisigrobtų gėrybių išplukdyti buvo planuota laivų statykloje užgrobtu nebaigtu statyti kreiseriu „Seidlitz“. Laivą, kimšte prikimštą kelių karininkų „asmeninės paskirties daiktų“, planuota išplukdyti į Leningradą. Pakrovimo metu kilo gaisras, ugnies užgesinti nepavyko, o laivo vidus, kartu ir visas „asmeninis turtas“ išdegė.

Tačiau mieste likusių gyventojų laukė kur kas baisesnė lemtis, nei asmeninės nuosavybės netektis. Įvairiais duomenimis, Karaliaučiuje galėjo likti apie 90 tūkst.-130 tūkst. civilių. Juridiškai ne savo valia jie tapo priešiškos valstybės piliečiais ir negalėjo tikėtis tokių pačių teisių su okupacinės valstybės piliečiais. Minimalius maisto davinius gaudavo tik dirbantieji. Nedarbingi, iš viso apie 60 proc. visų likusių gyventojų – negaudavo nieko.

Kadras iš 1944 m. kino kronikos apie Rytų Prūsiją.

Kadras iš 1944 m. kino kronikos apie Rytų Prūsiją.

Prasidėjo areštai

Netrukus miestą, kad iš niekas neištrūktų, apsupo trys NKVD pulkai. Mieste pradėjo veiklą aštuonios NKVD „operatyvinės“ grupės, kurioms vadovavo „patyrę operatyviniai darbuotojai“. 3-ojo Baltarusijos fronto NKVD operatyvinis įgaliotinis Zeleninas ataskaitoje J. Stalinui rašė, kad nuo „balandžio 13 d. mūsų operatyvinės grupės sulaikė 60526 asmenis. Iš jų vokiečių – 32573, SSRS piliečių – 13052, užsienio šalių pavaldinių – 14901“.

Sovietų piliečius iškart siųsdavo į filtravimo punktus, užsieniečius – į komendantūras, vokiečių gyventojus suvarydavo į getus. Šis procesas buvo vadinamas „sutelkimas tam tikruose punktuose, kuriuose jie likdavo stebimi karo komendantų ir tikrinami mūsų organų“, - ataskaitoje rašė NKVD įgaliotinis 3-ajam Baltarusijos frontui Zeleninas.

1946 m. liepos 4 d. Karaliaučius (Kenigsbergas) oficialiai pervadintas Kaliningradu.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder