Po vestuvių nebepažįsta savo žmonos: „Dar stebitės, kodėl vaikštom pas kitas?“

Po vestuvių susilaukėme vaikelio. Jam visas laikas ir dėmesys. Na, aš juk suaugęs vyras, viską suprantu. Nėra laiko kada pavalgyti ir taip toliau.

Po vestuvių praėjo metai, antri. O ji kaip neišlenda iš savo gimdymo marškos, taip neišlenda. Grįžti iš darbo namo, visas pakilios nuotaikos, gerai nusiteikęs, o ji visa susiraukusi, pikta, susivėlusi, nesišukavusi, kojų neskutusi. Dar stebitės, kodėl vaikštom pas kitas?

Niekur nenori su draugais išleisti, liepia namuose su ja sėdėti, laiko kaip šunį prirakintą prie kojos, liepia skalbinius džiauti, indus plauti.

Bandau jai paaiškinti, kad laikas jau grįžti į gyvenimą, vaikas jau savarankiškesnis, gali ir ji daugiau laiko sau ir vyrui ar sportui kokiam, galų gale, skirti.

Bet nenori būti gražesnė. Atrodo, savo išvaizda kaip tik stengiasi mane atstumti ir atrodyti atgrasi, kad tik prie jos nelįsčiau.

Kai jau vakare bandau prisigretinti ir paprašau apsikabinti vyrą, tai ji pradeda savo dainelę – galvą skauda, pavargusi, miego nori.

Tačiau kai pamaitina, nuprausia ir užmigdo vaiką, tik sėdi telefone visą vakarą kojas ant stalo užsikėlus. Arba pati užmiega bemigdydama. O kai miegančią bandau pakibinti ir pakutenti, tai trenkia per rankas, kad nelįsčiau, nes ji miego norinti.

Tai jūs man pasakykit, kiek galima tai kentėti? Joks normalus vyras neiškęs tiek laiko be švelnumo, be elementaraus sekso. Tokiam nuolat žmonos atstumiamam vyrui sunku susilaikyti nuo jaunų žavingų kolegių rodomo dėmesio.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.