„Pokyčių aš nebijau. Visada taip gyvenau“

Kiek matau, už maisto gamybą namuose dažnai esate atsakingas jūs pats, tiesa?

Antanas: Kai šeimoje vyksta kokia nors šventė, žmona išeina iš virtuvės.

Rūta: Labai tuo džiaugiuosi ir išeinu su mielu noru (juokiasi).

Antanas: Matyt, mano genealoginėse šaknyse tai užkoduota. Mano tėčio mama labai mėgo šeimininkauti virtuvėje, o ir mano paties tėtis buvo aukščiausios kategorijos konditeris-virėjas, visą savo gyvenimą dirbo šį darbą.

O kaip taip nutiko, kad nors, kaip pats minėjote, jūsų šeimoje pomėgis gaminti ne svetimas ir tęsiasi iš kartos į kartą, pats pasirinkote politiko kelią?

Antanas: Geras klausimas. Turbūt negalėčiau pasakyti, kad pasukau ne ten. Paprasčiausiai man nusibodo matyti priiminėjamus tam tikrus sprendimus, kurie, mano nuomone, atrodė neteisingi ir nenaudingi nei rajonui, nei jo gyventojams, matyti, kad galbūt ne viskas pas mus rajone vyksta taip, kaip iš tiesų turėtų ir galėtų vykti. Prieš tapdamas meru, buvau Tarybos narys ir mačiau tą visą „virtuvę“ iš vidaus. Beje, prieš kandidatuojant į merus, beveik metus laiko kartu su žmona diskutavome ir sprendėme, ar tikrai norime toliau eiti šiuo keliu, nes tai atims visą asmeninį gyvenimą. Turiu tikrai nuostabią žmoną. Jei ne ji, dabar nebūčiau ten, kur esu.

Rūta: Žinoma, tai nebuvo visiškai nauja, juk prieš tai Antanas buvo ir Tarybos narys. O aš visada buvau šalia, viską stebėdavau iš šono.

Prieš tai turėjote savo duonos kepyklą. Kaip ji šiandien „gyvena“ be jūsų?

Antanas: Nuo 1996 metų užsiiminėjau mažmenine prekyba, o visiškas perėjimas vien prie duonos gamybos prasidėjo nuo 2000-ųjų. 2008 metų krizės metu išmokome gyventi ir supratome, ką reiškia dirbti. Tuo metu tikrai turėjome nemažai iššūkių, manėme, kad teks ir bankrutuoti. Visko buvo. Tačiau tie metai labai daug ko išmokė, nukritome iki paties dugno ir vėl viską pradėjome nuo pradžių.

Su žmona tikriausiai esame perėję viską, kas tik įmanoma. Labai džiaugiuosi, kad jos palaikymą turi visos mano idėjos.

Vis dar jaučiamės tokie jaunatviški tėvai, Marija neleidžia mums pasenti.

O šiandien visą duonos kepyklos veiklą sėkmingai perėmė mano vyriausiasis sūnus Ernestas. Ir aš labai tuo džiaugiuosi. Dabar jis pradėjo užsiimti tuom, ko tėtis niekada nedarė - tortų kepimu. Tad viskas juda į priekį. Džiugu ir tai, kad duonos kepykla atlaikė ir pandemijos sukeltus iššūkius, ji išliko.

Šiaip esame labai laimingi tėvai. Vidurinysis sūnus Haroldas savo kelią atrado Lietuvos kariuomenėje ir savo karjerą tęsti nusprendė būtent ten.

Rūta: O mažoji 12 metų Marija, mūsų džiaugsmas, gyvena su mumis, tad vis dar jaučiamės tokie jaunatviški tėvai, neleidžia ji mums pasenti (juokiasi).

Tikriausiai per tiek bendro gyvenimo metų visko patyrėte?

Rūta: Kitais metais bus 30 metų santuokos jubiliejus.

Antanas: Žmona sako, kad reikėtų atnaujinti santuokos įžadus (juokiasi). O šiaip, žinokit, visą savo gyvenimą pakartočiau iš naujo. Be jokių išimčių. O buvo visko. Tai yra gyvenimas, jame turi būti ir barnių, ir nugaros atsukimo vienas kitam, ir truputį atskirai pabuvimo.

Mes su žmona turime tokią tradiciją - per savo gimtadienius abu pabėgame nuo visos šeimos. Tai yra mūsų laikas, skirtas tik vienas kitam.

Po tiek kartu praleistų metų mes jau taip gerai pažįstame vienas kitą... Būna, kad grįžtu namo, o žmona jau iš akių mato, jog šiandien diskusijų nebus apie nieką.

Rūta: Tokiais momentais geriausias sprendimas yra palikti jį ramybėje ir nekalbinti, tegul pabūna toje savo „dėžutėje“. Kitą rytą jau vis tiek pasipasakoja, kas yra negerai.

Antanas: Darbas, kurį dirbu, yra toks įdomus, kad tu kiekvieną dieną, beveik kas pusvalandį ar valandą turi spręsti vis naują problemą. Ir jos nesikartoja. Ir jų daug. O jeigu dar pavyksta jas išspręsti - tada iš viso - super! Žinoma, būna ir tokių, kurių neišeina taip greitai išspręsti. Tada vis galvoji „kodėl“? Vis dėlto visas mūsų valstybinis aparatas yra labai lėtas.

Versle aš buvau pripratęs, kad iš ryto atsikėlęs turi idėją, ką konkrečiai nori padaryti, kitą dieną tu jau ieškai finansinių šaltinių, kad tai įgyvendintum, o trečią dieną jau viską realizuoji arba krenti į labai didelį minusą (juokiasi).

O einant šias pareigas yra ir labai daug diskusijų, nereikalingų barnių, įrodinėjimų... Ir galiausiai, atrodo, dingsta visas noras ką nors daryti. Aišku, po kurio laiko vėl viskas pajuda į priekį.

Rūta: Svarbiausia yra nenuleisti rankų.

Tikriausiai skaudina tam tikri momentai, kai, atrodo, įdedi tiek širdies, darbo ir pastangų, o vis tiek atsiranda tokių, kurie to nemato ir vien tik kritikuoja?

Antanas: Žinote, visada skaudu, kai išgirsti kritiką, ypač, jei tau ji atrodo nepagrįsta. Bet paskui pradedi galvoti, o gal jis teisingai pasakė? Gal iš tikrųjų kažkurioje vietoje tu padarei ne taip? Galiausiai gal žmogus, kuris pasako tau, kad tu priėmei ne tokį sprendimą, iš tiesų nežino, kas būtų buvę, jei sprendimas būtų priimtas kitoks? Tiesa, kritikuoti yra lengva. Visada gali atrasti prie ko prikibti, bet prieš tai darant reikėtų turėti pasiūlymą, kaip padaryti geriau. Nuo pat pradžių tą patį sakiau ir Tarybos nariams - jei kritikuojat, tuomet teikit ir savo pasiūlymus bei idėjas.

Kaip po visų šių nesibaigiančių darbų atsipalaiduojate? Ar turite vieną, o gal kelis būdus, kaip nuo visko bent trumpam atsiriboti?

Antanas: Ne visada pavyksta atsiriboti nuo darbinių rūpesčių, kol neatrandu problemų sprendimo būdo. Ir bemiegių naktų būna, ir kolegoms skambini...

Bet dažniausiai visiškai atsiduodu laikui, kai būname kartu su šeima. Vaikai, anūkai, žmona. Ir tik tai padeda. Nežvejoju, nemedžioju, ir šiaip, kažkokių ypatingų hobių neturiu. Būna, kad išvažiuoju su dviračiu pasivažinėti, kartais garažui stogą nugriaunu (juokiasi). Sunkus fizinis darbas labai padeda užsimiršti.

Esu tas žmogus, kuris namuose viską daro ir remontuoja pats. Ir žmona ant manęs dažnai pyksta už tai, nes labai ilgai užsitęsia tokie mano darbai (juokiasi). Tačiau tikrai ne visada pasiseka pabėgti nuo darbinių rūpesčių. Jie kartais visur vejasi iš paskos. Bet, kaip ir sakiau, jei nebūtų mano žmonos, nežinau, kaip viskas tada atrodytų.

Kaip aš sakau, nė vienas universitetas nemoko, kaip tu turėsi elgtis eidamas mero pareigas. Dažnai sulaukiu skambučių savaitgaliais, švenčių dienomis ir net vėlai vakare. Susiduriu su daug tokių situacijų, kurias, iš šono atrodytų, ne man išspręsti.

Tačiau dar pačioje pradžioje, kai tik pradėjau eiti mero pareigas, mane labai gražiai pastatė į vietą vienuolis Astijus. Vieno renginio metu jis pasakė: „Dabar į sceną kviečiame tarną.“ Ir jis pasikvietė mane. Jau tada jis man pasakė, kad aš turiu tarnauti, o ne būti viršininkas. Jei taip darysiu, viskas bus gerai. Šiandien galiu patvirtinti, kad Astijus tąkart buvo teisus. Visada pasijauti geriau, kai gali žmogui kuom nors padėti. O būna, kad ir nepavyksta, nors ir labai norisi.

Rūta: Svarbiausia, kad viskas vyksta sąžiningai. Nes kai matai neteisybę aplinkui, visada galvoji, kaip taip gali būti? Mums nepriimtini tokie dalykai.

Turite du sūnus ir dukrą. Vyresnysis jau sukūrė šeimą ir padovanojo jums anūkę. Kaip jos atsiradimas pakeitė jūsų gyvenimą?

Antanas: Negaliu patikėti, kaip anūkė gali šitaip stipriai viską pakeisti. Visada pasižiūrėdavau į kitus senelius ir galvodavau, kad gal ir keistokai atrodo, kai jie krenta ant žemės kartu su anūkais ir žaidžia su jais. Svarstydavau, kad jeigu jau tavo paties vaikai užaugo, tai viskas, būk ramus. Bet dabar jau ir mane priverčia ne tik atsisėsti, bet ir atsigulti ant žemės ir žaisti kartu su ja. Vis dėlto anūkai kažką tokio tikrai turi. Vaikai labai keičia gyvenimą.

Rūta: Kai augini savo vaikus, tai, natūralu, kad ir rūpiniesi, ir prižiūri pats. O su anūkais - tik džiaugtis belieka.

Teko girdėti, kad turite gražių tradicijų, iš kurių vieną sugalvojo jūsų sesuo. Papasakokite apie ją.

Antanas: Kadangi pradėjome rečiau matytis, mano sesuo pasiūlė rytais važiuoti išsimaudyti jūroje. Šią tradiciją pradėjome jau pernai. Mes tikrai nesame jokie sportininkai, tad atvažiuojame tokie susitraukę, greit įšokame į jūrą ir išlipame tokie patys. Greitai atsigeriame kavos ir skubame į darbus.

Šią vasarą apie pusantro mėnesio buvome išmetę iš savo kasrytinio ritualo. Visgi kai dienos metu lauke yra 30, o naktį - 28 laipsniai šilumos, nebėra azarto lipti į jūrą. Tuo metu ji tokia „šlykščiai šilta“. O dabar, kai vandens temperatūra atvėso ir nebėra tiek daug turistų, savo rytinius susitikimus vėl atgaivinome. Manau, kad iki kokio rugsėjo mėnesio galo ši tradicija dar gyvuos.

Mūsų šeima apskritai tokia labiau itališka. Kūčių vakarą visada renkamės pas mano mamą, o gimimo dienas ir įvairias kitas progas taip pat visi švenčiame čia, mūsų namuose. Kas gali būti smagiau, nei laikas, kai visa šeima kartu?

Rūta: Labai smagu, kad šeima vis didėja, plečiasi, atsiranda vaikų antrosios pusės... Kai visi susirenka, tai beveik 20 žmonių pas mus būna!

Ar laisvalaikį visada leidžiate čia, Lietuvoje, ar vis dėlto ir į užsienį mėgstate pabėgti?

Antanas: Turime tradicijų ir su draugais. Kiekvienais metais, sausio mėnesį, visi kartu važiuojame slidinėti į Prancūziją. Vasaros metu būna įvairiai. Šie metai išskirtiniai - buvo praleisti Lietuvoje. O pernai atostogų visai neturėjome. Šiaip atostogos šitam darbui nėra numatytos (juokiasi).

Bet labiau mėgstate aktyvų poilsį nei gulinėjimą ant šezlongų prie baseino?

Rūta: Tai kad net nesame turėję tokių atostogų! Aš nuolat klausiu, kada mes važiuosime ten, kur mus tiesiog nuveš į reikiamą vietą ir nieko nedarydami gulėsime savaitę arba dvi?

Antanas: Bet tai yra žmonių kankinimas. Ir žmonai sakau, žiūrėk, mus įkels į lėktuvą, iš lėktuvo - į autobusą. Tada mus uždarys į viešbutį, lieps valgyti, gerti įvairius gėrimus, neleis niekur išeiti ir turėsime nuolat gulėti. O paskui, parvažiavę iš tokių atostogų, turėsim važiuoti į SPA centrą, kad pailsėtumėme ir išsivalytumėme organizmą (juokiasi).

Kokie ateities planai?

Visada turiu įvairių idėjų, planų. Ir pokyčių aš nebijau. Visada taip gyvenau. Nebijau ir probleminių situacijų, iššūkių, todėl manau, kad viskas tikrai pavyks, nesvarbu, kokie bus mūsų šeimos sprendimai dėl ateities planų.