Pradingo baimė mirti ir būti apspjautam į nugarą

Klaipėdos pranciškonų bendruomenė maloniai nustebo sužinojusi, kad brolis Sigitas Benediktas Jurčys OFM laisvą valandėlę nuo sielovadinių ir milžiniško Vilties miesto statybos reikalų rašo poeziją – haiku. Kūrybos niekur nėra publikavęs ar kitaip viešinęs, tik kartais eilėraščiais pagyvina laiškus ar SMS žinutes artimiausiems žmonėms, skelbia portalas LRT.

Ir štai prieš Velykas jo tylos trieiliai drauge su menininko Pijaus Čeikausko piešiniais papuošė pagrindinį kelią į Vilties miestą – lauko galeriją. 

Po ilgų kunigiškos tarnystės metų pranciškonų vienuolis sako subrendęs netikėtam apibendrinimui, kad tikėjimas jam – lyg adrenalinas protui. „Tai reiškia, kad nebeliko mirties baimės, dingo gobšumas, gašlumas, godumas, dingo baimė būti apspjautam į nugarą, nes esi priekyje“, – sako S. B. Jurčys OFM.

Kunigas LRT.lt atsako į rimtus klausimus: ar statybos netolina jo nuo pašaukimo ir galbūt haiku priartina? Prisimena akimirkas, kai nusprendė kitam daryti gera, patyrė pirmąjį nušvitimą, Japonijoje ėjo senuoju Tokaido keliu, kur buvo parašyti klajojančių vienuolių poetų eilėraščiai, ir sumanė statyti miestą.

Ar dar pamenate akimirką, nuo kurios viskas prasidėjo, kai pasakėte „darysiu, kad kitam būtų geriau“? – LRT.lt klausia brolio Benedikto.

– Taip, pamenu. Kartą savo mamai pasakiau, kad sekmadienį į bažnytėlę neisiu, nes mano draugai seniai nustojo ten lankytis ir sako, kad Dievo nėra.

Ir aš pradedu abejoti jo buvimu. Man jau šešiolika.

Į tokį netikėtą mano užmetimą mama atsakė klausimu: „Ar tavo draugai, sūnau, yra kada nors kam nors neprašomi ir sąmoningai padarę gerą darbą? Tikiu, kad ne.

– Lauko „Vilties“ galerijoje atsirado ir jūsų rašyti eilėraščiai – haiku. Kuo jums patraukli ši eilėdaros forma?

– Jūs man priminėt vaikystės namus Klaipėdoje. Kitapus gatvės buvo grėsminga sovietų karo bazė – tankų dalinys, kuris – tai tikra tiesa – man padėjo nugalėti daugelį asmeninių aistrų, tapti pacifistu ir vegetaru. Žinoma, ką ir bekalbėti, dabar mums visiems svarbu, kad popandeminė visuomenė nebūtų militarizuota, o atsinaujintų atjautai ir bendrystei.

Myliu rudenį,
Nes apsinuoginę medžiai
Neužstoja dangaus…

Nepaminėjome dar vienos japonų poezijos formos – rengos. Tai eilėraštis dialogas, sakinių pynė, kuriame dalyvauja keletas rašančiųjų. Tai būdas patirti save vienybėje su kitais, pasijusti dalimi Dievo sukurto pasaulio, išsilaisvinti iš savo melagingojo ego.

Jau trečią kartą
Tu mane pažadinai –
O, lakštingala!

Renga ir haiku buvo populiarūs tarp hipių, maištavusių prieš bet kurį autoritetą. Keisti mes buvome... Pirmąjį haiku, arba geriau nušvitimą, patyriau Klaipėdos bažnytėlėje. Tikrasis haiku gyvena širdyje. Žodžiai negali jo perteikti.

Dedu lygybės ženklą tarp haiku ir tylos.

Geriausiu atveju jie yra tik nušvitimo rėmai, kurių neįrėminsi... Esu daugiau haiku vartotojas negu juos užrašantis. Haiku mane išmokė nurimti, susitelkti, brandinti tylą.

Dabar mano haiku – Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bendruomenė, onkologiniai ligoniai, autistiški vaikai, trys rožynai, levandos, solidarumo renginiai, „Vilties“ bėgimas, japonų meno galerija...

Kiekvieno žmogaus, kiekvienos civilizacijos kelias į žmogiškumą eina per artimo meilę ir tarnystę. Lietuva, būdama dabartinės visuomenės ląstelė, – ne išimtis, - portalui LRT.lt pasakojo Sigitas Benediktas Jurčys.