Prisimena nykstančias Kūčių tradicijas – uždegę žvakę eidavo į lauką kviesti mirusiųjų
(1)Atveria kupiną paslapčių pasaulį
R. Balkutė yra sukaupusi daugiau nei 20 tūkstančių vienetų įvairios medžiagos. Ji apkeliavo didžiąją dalį Lietuvos regionų, lankė lietuvių gyvenamas vietas Baltarusijoje ir Lenkijoje, o šiandien savo veiklą tęsia Vilniaus rajone, Kuprijoniškėse, kur įkūrė Tradicijų centrą „Būties ratu“.
Čia atskleidžiamos ne tik senosios liaudies medicinos, bet ir senųjų apeigų, magijos paslaptys.
Centre galima susipažįnti visų regionų tautiniais kostiumais, čia vyksta įvairios edukacijos, pagal senovines tradicijas švenčiami mergvakariai, pinami vainikai, Užgavėnėms lipdomos kaukės, o Kalėdoms – šiaudiniai dirbiniai.
Lankytojai ragauja žolelių arbatos ir ne tik klausosi pasakojimų apie užkalbėjimus, bet prisiliečia prie šios žodine magija pagrįstos unikalios tradicijos, sužino savo ateitį iš augalų. Net svečiai iš užsienio čia atranda Vilniaus krašto magiją.
Rita ne tik renka pasakojimus – ji kuria antropologinius filmus apie žolininkus, užkalbėtojus, burtininkus, organizuoja konferencijas, pristato savo lauko tyrimus.
Vienas iš projektų buvo skirtas deivei Žemynai – iš šio tyrimo gimė filmas, edukacijos ir net vaistinių augalų sodas, atspindintis gyvenimo ratą: pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą.
Be to, Tradicijų centre „Būties ratu“ galima pažiūrėti ir filmą „Belaukiant Kalėdų“, skirtą Vilniaus krašto Kūčių ir Kalėdų papročiams. R. Balkutės surinkti Vilniaus krašto papročiai ir pasakojimai apie Kalėdas ir Kūčias – išties unikalūs, kuriais mielai pasidalijo su Delfi skaitytojais.
Kalėdaičiais apdalindavo ir gyvulius
Visos Kūčių ir Kalėdų laikotarpio tradicijos bei papročiai labai ryškiai atspindi bendrystės jausmą. Ruošdamiesi bene gražiausioms metų šventėms vaikai puošdavo eglutę, mamos ruošdavo valgius, o tėvai rūpindavosi gyvuliais.
Kalėdų rytą visiems gyvuliams nešdavo ne tik šieno, bet ir dalindavosi kalėdaičiais, kad gyvuliai būtų sveiki, gerai veistųsi ir būtų ramūs.
Eglutes puošdavo dažniausiai tuo, kas buvo po ranka. Svarbiausi tradiciniai elementai – raudoni rojaus obuoliukai ar suverti į karoliukus kūčiukai.
Gyvavo tradicija eglutę puošti ir šiaudiniais žaisliukais. Kai atsirado spalvoto popieriaus, išpopuliarėjo popierinės girliandos. Kas turėjo saldainių, panaudodavo ir juos. Iš popieriaus darydavo nedidelius krepšelius ir į juos prikraudavo riešutų.
Įspūdingiausias Vilniaus krašte užfiksuota reta ir labai graži tradicija – Kalėdų Senis, pagamintas iš rugių pėdo.
Kūčių vakarą į namus atnešdavo rugių pėdą ir iš jo sumeistraudavo Kalėdų Senį – akis gamino iš anglių, barzdą iš linų, įvairiai papuošdavo ir pastatydavo prie eglutės. Vėlesniais laikais jį puošdavo ir blizgučiais, netgi uždėdavo žvaigždę.
Prie stalo sukviesdavo vėles
Vilniaus krašte Kūčių vakarą žmonės ant lango uždegdavo žvakę ir kviesdavo vėles prie vaišių stalo. Atidarydavo duris, pasiimdavo puodelį perlinės košės, eidavo į kiemą sakydami: „Ateik, mano tėveli, ateik, mano mamyte, ateik, mano broliuk...“
Taip minėdavo mirusius artimuosius ir pasikviesdavo prie Kūčių stalo. Viename kaime Rita užrašė gražią tradiciją, kai Kūčių vakarienė prasidėdavo taip: šeimai susėdus prie stalo, tėtis atsistodavo ir kviesdavo į namus Šaltį.
Ši sena apeiga, greičiausiai taip pat yra susijusi su vėlių pagerbimu. Juolab, kad Vilniaus krašte pasakojama, kad baltas iš avižų pagamintas kisielius buvo skiriamas vėlėms.
Šiame krašte užrašytas ir pasakojimas, kad prie Kūčių stalo buvo kviečiami ir miško žvėrys. Įspūdinga, kad prie Kūčių stalo susėsdavo visi – ir visa šeimyna, ir tie, kurie jau iškeliavo, ir net aplinkui esančios būtybės.
O štai rytinėje Vilniaus rajono dalyje į namus įnešdavo ir pakabindavo amalą: vieną kabindavo prieangyje, kitą – prie krosnies. Sakydavo, kad amalas atneša namams sėkmę, laimę ir pinigus. Po amalu, kuris kabėjo prieangyje, merginos, norėdamos ištekėti, pasibučiuodavo su vaikinu.
Kūčių valgiai – ir vištoms
Rita pasakojo, kad Vilniaus krašte buvo paprotys ant Kūčių stalo pastatyti lėkštę su įvairiais grūdais: suberdavo rugius, avižas, miežius, grikius ar kitus javus.
Krosnyje mamos kepė kūčiukus. Kūčioms gamino ir kūčią – „pocytą“ iš kviečių ir aguonų pieno, taip pat perlinių kruopų košę – „pansak“. Ryte perlinių kruopų koše šėrė vištas, kad jos dėtų kiaušinius. Vienas svarbiausių patiekalų – apvalūs kaip saulutė blyneliai iš kvietinių miltų.
Saulę priminė ir obuoliai, supjaustyti apvaliais gabaliukais, kepti tešloje. Stalą puošė čia pat ežere ar upėje sugauta žuvis, įvairūs silkės patiekalai. Šeimininkės virė „ausytes“, kurias valgė su burokėlių rasalu.
Visi namai kvepėjo naminiais pyragėliais, įdarytais grybais, kopūstais, aguonom ar uogiene. Virdavo avižų ir spanguolių kisielių, gamino „kumušką“ – girą.
Kūčių burtai geriems metams ir turtui
Buvo tikima, kad žuvis, sugauta ir dorojama Kūčių dieną, turėjo nepaprastų savybių. Žvynelius susidėdavo į piniginę, kad metai būtų sėkmingi, o likusius mesdavo už krosnies – kad namuose netrūktų pinigų.
Riešėje viena močiutė pasakojo, kaip jos mama per Kūčias imdavo obuolį, labai kruopščiai pjaudavo jį į keturias visiškai lygias dalis ir padalindavo savo keturioms dukroms, kad jų dalia tais metais būtų gera, kad visos visko turėtų po lygiai ir nė viena nebūtų nuskriausta. Tai buvo tarsi stebuklingas burtas, nuostabus rūpestis.
Kūčių burtai, skirti vedyboms
Kūčių vakaras neatsiejamas nuo gausybės burtų. Merginos pasistatydavo veidrodį, žvakę ir vidurnaktį žiūrėdavo į jį norėdamos pamatyti savo ateitį. Sakydavo, kad ne viena mergina taip išvydusi būsimą vyrą, tačiau šio burto bijodavo, nes veidrodyje galėjai išvysti nelabąjį, kuris nieko gero tai merginai nežadėjo.
Rita užrašė, kad Rudaminos apylinkėse merginos po vakarienės stengdavosi paimti po nedidelį gabaliuką įvairių Kūčių valgių, suvyniodavo ir nakčiai padėdavo po pagalve, tikėdamosi susapnuoti būsimą vyrą.
Pildavo vašką pro rakto skylutę ir žiūrėdavo, ką pamatys susidariusiame paveikslėlyje – kas jų laukia kitais metais.
Visoje Lietuvoje paplitęs burtas merginoms – eiti į lauką ir klausytis, kurioje pusėje šunys loja: į tą pusę ir ištekės. Vilniaus krašte dar išpildavo šiukšles ir klausydavosi, stovėdamos ant jų.
Iškeptus apvalius blynus, kiekviena savąjį padėdavo ant slenksčio ir įleisdavo šunį – kurios blyną šuo pastvers pirmą, ta pirma ir ištekės.
Dar ant slenksčio arba kambaryje pildavo grūdų ir įleisdavo vištą – žiūrėdavo, kurios grūdus pradės pirmiausia lesti. Sumaigydavo popieriaus gabalą, sudegindavo ir žiūrėdavo, ką šešėlyje ant sienos pamatys. Dažnai išvysdavo savo ateitį – kelionę, vyrą, didelius namus.
Atsitikdavo ir taip, kad namus pamačiusios ištekėdavo, juos pasistatydavo ir gerai gyvendavo. Mama slaptai, kai dukros užmigdavo, statydavo po lova dubenėlį, dėdavo ten tošies. Jei kelios dukros miegodavo vienoje lovoje, dubenėlių būdavo keli. Ryte klausinėdavo, ką jos sapnavo, ką matė. Dažnai merginos susapnuodavo būsimus vyrus.
Nešdavo malkas glėbiais – skaičiuodavo, pora ar ne. Tvorą apglėbdavo ir taip pat skaičiuodavo, ar lentos sudaro porą.
Kalėdų persirengėlių laukė visuose namuose
Vilniaus krašte per Kalėdas po namus vaikščiodavo persirengėliai, sveikindavo, sakydavo prakalbas. Jie nešiodavo žvaigždę, padarytą iš blizgučių.
Kai kuriose vietose „žvaigždė“ būdavo žmogus, papuoštas kaip žvaigždė. „Žvaigždė“ eidavo priekyje, o už jos sekdavo visa svita – velniukai, angeliukai, žvėrys, raguoti gyvūnai: ožka, avis, jautis ar net karvė.
Atėję pasveikindavo šeimininką, o šis atvykėlius pavaišindavo. Jei procesija kokį namą aplenkdavo, šeimininkai nusimindavo, nes buvo manoma, kad persirengėliai į namus atneša sėkmę.
Kalėdos – sugrįžtančios saulės šventė
Rita užrašė, kad per Kalėdas buvo gaminami ne tik įvairūs patiekalai iš mėsos – dešrelės, kumpiai, kepdavo karką.
Ypatingas Kalėdų patiekalas buvo taip vadinami kliockai arba cepelinai – Vilniaus krašte į tarkius dėdavo grikių ir lipdydavo apvalius „kliockus“.
Kalėdos yra sugrįžtančios saulės šventė. Pasak R. Balkutės, dar praeitame dešimtmetyje Vilniaus krašte bažnyčiose lauke degdavo ugnį, o žmonės, parsinešę anglies gabaliukus ar net smilkstantį pagaliuką, ta ugnimi pakurdavo naujai krosnį, kad metai atneštų namams sėkmę ir gausą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą