Psichologinis teroras: kaip tėvai žemina vaikus

Tėvų draudimai reikalingi. Jie padeda vaikui orientuotis erdvėje „negalima-negalima“, moko drausmės, organizuotumo ir gebėjimo save kontroliuoti.

Tačiau yra vaikų, kuriems draudžiama absoliučiai viskas: negalima blogai mokytis, greitai bėgioti, garsiai kalbėti, klausytis madingos muzikos ir atsivesti į namus draugų.

Su kokiomis problemomis ateityje susidurs šis užaugęs vaikas, jei vaikystėje į jo nuomonę niekas neatsižvelgė?

Kaip vaikystėje patiriamas psichologinis spaudimas atsilieps suaugusiame gyvenime

Problemos ateina iš vaikystės

Kaip sakoma, visi mes ateiname iš vaikystės. Iš vaikystės eina kompleksai ir nemalonūs prisiminimai. 

Daugelis mūsų, tėvų, užaugome ir gyvenome kitoje epochoje, kai visuomenė puoselėjo kiek kitokias vertybes. Ir kalba čia eina anaiptol ne apie humanizmą, gerumą ir draugystę. 

Tiesiog sąvokos keičiasi, priklausomai nuo epochos. Ir ne visada pasenusi nuomonė gali būti teisinga.

Vyresnioji karta savo gyvenimo būdą laikė standartu. Ir jei vienas iš tėvų yra despotiško ir autoritarinio charakterio, jų vaikus galima tiki užjausti. 

Nekvestionuojama tėvo ar motinos nuomonė ne tik atima teisę rinktis, laisvę. Ji tiesiog traiško, gniuždo ir atima galimybę išmokti ką nors spręsti šiame gyvenime.

Vaikas – tai mažas žmogus, turintis protą ir valią savo žydėjimo pradžioje. Vaikas dar tik mokosi gyventi, analizuoti, mąstyti, patirti jausmus, troškimus. O nuolatiniai draudimai neleidžia jam pasirengti įžengimui į sudėtingą suaugusiųjų gyvenimą.

Nereikia versti, reikia švelniai nukreipti

Kas atsitinka, jei nuo pat vaikystės vaikui diktuoja taisykles, draudžia būti savimi ir visais įmanomais būdais slopina saviraiškos laisvę ir siekimą tikslų, kuriuos tėvai laiko „neteisingais“, „kvailais“, „nenaudingais“ ir „beprasmiškai“?

Vaikas bijodamas užsidirbti antausį, išprovokuoti skandalą, nuolankiai įvykdo tai, kas jam galima ir įpranta varžyti savo impulsus tomis akimirkomis, kai nori to, kas draudžiama.

Viduje iš pradžių ramu, ir netgi atrodo, kad mažasis žmogus susitaikė su tokia tvarka, tačiau būtent šiuo vaikystės laikotarpiu ima persipildyti kantrybės taurė.

Nepastebimai ji pasiekia kraštutinę ribą, sulaukus 20-25 metų, kai žmogus suvokia, kad, nepaisant amžiaus, jaučiasi kaip vaikas, kurį iš visų pusių gniuždo apribojimai.

Iš čia yra trys išeitys

• vaikas pradės reaguoti grubiai: maištauti ir protestuoti visomis jam prieinamomis formomis.
• kantrybės taurė nebus perpildyta, bet, vaizdžiai tariant, kurioje nors vietoje įtrūks, ir tada subyrės pats vaikas. Jis užsidarys savyje ir liks bevarde marionete tėvų rankose.
• tokioje šeimoje užaugęs žmogus gyvens su slegiančiu skausmo jausmu ir psichologinės traumos našta.

Gerbiami tėvai, atminkite, kad vaikas – ne treniruoklis jūsų autoritarinėms variacijoms ir despotiškiems polinkiams praktikuoti. Elkitės su juo kaip su žmogumi, tegu ir mažu.