Rambyno atodangos: nuo skalvių iki lietuvininkų

Stovėjo pilis

Patys archajiškiausi Rambyno istorijos klodai siekia gana mažai tyrinėtų, tačiau nepaprastai įdomių ir savo turtais ne ką mažiau garsiesiems kuršiams nusileidusių skalvių laikus. Šios karingos baltų genties teritorija ankstyvaisiais viduramžiais driekėsi abipus Nemuno, o sostinė buvo Ragainės pilis, stovėjusi dabartinio Kaliningrado srities (Rusijos Federacija) miesto Nemano vietoje.

Vis labiau į prūsų genčių žemes skverbiantis bei jas nukariaujant Teutonų ordinui, traukėsi ir greta buvusios skalvių gyvenamos vietos: apie XIII a. jos apėmė teritoriją aplink Tilžę (dab. Sovetską), Ragainę bei dabartinę Pagėgių savivaldybę Lietuvoje, kurios ribos ir šiais laikais sutampa su skalvių genties vėlyvosiomis žemių ribomis.

Mūšių su Ordinu laikais Rambyno kalne stovėjusi medinė Ramigės (Ramygės) pilis, tad tai buvęs ir piliakalnis. Deja, negailestingas laikas apie šios rūšies protėvių paminklą paliko itin mažai pėdsakų, realiai matome tik buvusio galingo piliakalnio papėdę.

Tą vietą, kurioje stūksojo Ramigė, metras po metro, metai po metų plovė Nemunas. Teigiama, kad upė beveik visą pilies kalną nuplovė dar iki XIX a. 1835 m. rugsėjo 12 d. naktį į Nemuną nugriuvo likęs jo šiaurinis šlaitas. Mažesnė likusio šlaito griūtis įvyko 1878 m. Dabar išlikusi tik piliakalnio kalvos šiaurinės papėdės apačia, apaugusi mišku, stačiu 40 m aukščio šlaitu besileidžianti į Nemuno slėnį.

Pačią Ramigės pilį 1275 m. užpuolė Sembos fogto Ditricho vedami kryžiuočiai. Pilis buvo sugriauta, dalis jos gynėjų paimti į nelaisvę, kiti - išžudyti.

Rambynas ir šalia jo, iš rytų pusės augęs šventasis miškas minimi 1385 m. ir 1395 m. kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose (vadinamuosiuose Wegeberichtuose).

Dievų kerštas

Labiausiai Rambynas žinomas ne kaip skalvių Ramigės tvirtovės, o svarbiausios alkvietės, buvusios greta pilies, vieta. Savo reikšme ji prilygo kuršių dvasiniam centrui Palangoje ant vadinamojo Birutės kalno ar žemaičių Šatrijos kalnui.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Rambyno kalno šiauriniame šone buvo šventu laikytas ir pačių laumių saugotas akmuo, susprogdintas 1811 m. Šis įvykis bėgant dešimtmečiams apaugo įvairiausiais mitologinį atspalvį turinčiais pasakojimais.

Anot žymaus tautosakininko Jono Remeikos (1891-1974), aukų akmenį ant Rambyno kalno pats dievaitis Perkūnas padėjo. Po juo pakasė aukso dubenį ir sidabrines akėčias. Riedulį plokščiu viršumi gražino iškalti jame nuostabūs ženklai, panašūs į žmogaus delną, pėdą, žvėrių leteną ir kalaviją.

Perkūnas baltų mitologijoje laikomas vaisingumo dievu, todėl Rambyne noriai aukodavo jam žmonės, prašydami savo namams ir laukams palaimos.

Galima rasti ir pasakojimą, jog ant Rambyno akmenį padėjęs milžinaitis Rambynas, kai milžino tėvo Nemuno trys sūnūs buvo išsiųsti laimės ieškoti. Po 3 metų grįžęs sūnus Tilžaitis parsinešė kalaviją, kitas - stebuklingą varpą: kai tuo varpu paskambindavo, visi žmonės geresni pasidarydavo.

Jaunesnysis - Rambynas parsinešė didelį akmenį, kurį paaukojo Perkūnui, sakydamas, kad tai yra aukuras, ir apsigyveno ant kalno.

Rašoma, kad Rambyno alkos akmuo buvo pailgas apvalainas luitas su pažulniai nuglotnintu paviršiumi. Jis gulėjo žemesniuoju galu į pietus, ir saulė vis patekdavo ant jo. Lygus paviršius suspindėdavo patekant ir nusileidžiant dienos šviesuliui, nes įstrižai ant akmens krentą spinduliai atsimušdavo nuostabia auksine šviesa. Akmens masė buvo kietas raudonai juodas granitas su žėručiu.

Ilgainiui čia esą susidaręs baltų dievų olimpas su kriviais krivaičiais, vaidilutėmis, burtininkais, laumėmis. Kryžiuočiams užėmus kraštą, Rambyną turėję palikti visi dvasininkai. Išvykdami kai kuriuos brangius liturginius daiktus į žemę užkasę, kitus su savimi pasiėmę. Laumės, negalėdamos gyventi Rambyne, jį užbūrusios.

„Buvo senas padavimas, kad laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės ir kalnas po juo; bet kalnas sugrius, jei akmenį kas paims. Ir įvyko taip, kad 1811 metais vienas vokietis malūnininkas, vardu Švarcas, sugalvojo Bartėnų kaimelyje pasistatyti du nauju vėjiniu malūnu. Jis apžiūrėjo aukų akmenį. Jam atrodė, kad iš jo išeis net du akmeniu jo malūno girnoms. Malūnininkas surado stiprių ir drąsių vaikėzų, kurie už didelį atlyginimą sutiko susprogdinti akmenį ir atgabenti į Bartėnų malūnus“, - 1938 m. išleistoje knygoje „Ką kalneliai pasakoja: padavimai iš Klaipėdos krašto piliakalnių praeities“ rašė jis.

Nors vienam iš Švarco samdinių ir pavyko susprogdinti akmenį, visų trijų likimai susiklostė tragiškai: vienas apako nuo riedulio skeveldrų, kitas nusilaužė ranką, o sunaikinęs aukurą vaikėzas iš Gumbinės greitai mirė pakeliui namo.

Neturėjo laimės su abiem iš šventojo akmens pagamintomis girnomis ir pats Švarcas: 1818 m. užėjo baisus viesulas ir sugriovė abu jo malūnus.

„Jo namų gerovė nyko. Vienas girnas jis pardavė Kumeciškių malūnui prie tvenkinio ties Tilže, o patsai pradėjo girtuokliauti. Jo žmona su juo persiskyrė; pagaliau prarado ir savo namus. Po ilgo blaškymosi surado sau pastogę Kumeciškių malūne. Bet vieną rytą staiga sustojo malūnas, nors ir pūtė stiprus vėjas. Pasirodo, Švarcas įsipainiojo į malūno tekinį ir taip rado sau galą“, - rašė J. Remeika.

Aukų akmenį pašalinus nuo Rambyno, ėmė nykti (griūti, plaunamas Nemuno) ir pats kalnas. Minėtas tautosakos rinkėjas užsiminė, jog ypač didelė kalno dalis nugriuvo 1835 m., ir kaip perkūno griausmas nuaidėjo per visą apylinkę.

Padavimuose yra aprašytas ir laumių motyvas: šios nuo kalno pasitraukė tik tada, kai buvo nutarta susprogdinti šventąjį akmenį. Veltui jos įspėjusios nedaryti šito nusikaltimo ir pranašavusios sunkų kerštą: jų nepaklausyta. Tada laumės sustojusios, šventiškai pasirėdžiusios, su karūnomis ant galvų, prie sukauptų lobių ir, graudžiai raudodamos, atsisveikinusios su kalnu. Paskui pasišaukusios valtį, sėdusios į ją ir, išlipdamos kitame krante, išpranašavusios senajam valtininkui: šventojo kalno viršūnė nuvirsianti į upę, o tuos visus, kurie būsią prikišę nagus prie akmens, pasieksiąs keršto teismas.

Šventumo neprarado

Galima įžvelgti savotišką šventviečių likimo istorijos tėkmėje paralelę: neretai pagoniškos apeigų vietos vėliau paverčiamos krikščioniškomis arba bent nepraranda savo dvasinio prado naujajai religijai išstūmus prigimtinę baltiškąją.

Pavyzdžiui, buvusi XIV a. pagoniška šventvietė ant Palangos piliakalnio su legendine Lietuvos didžiojo kunigaikščio (LDK) Kęstučio žmona bei LDK Vytauto motina, kuršių kilmės Birute XVII a. atėjus jėzuitams buvo adaptuota. 1665 m. ant šventkalnio pastatyta koplyčia, kuri sunyko, o dabartinė sumūryta 1869 m.

Alkakalnio apačioje grafienės Antaninos Tiškevičienės iniciatyva XIX a. pabaigoje sumūryta Lurdo grota, tad dabar buvusi pagoniška šventvietė yra krikščionių maldos vieta.

Rambyno kalno atvejis - panašus, bet kiek kitoks: ant jo naujosios religijos skleidėjai savo objektų nestatė, tačiau patį alkakalnį irgi laikė šventu, maldų vieta.

1595 m. vokiečių liuteronų pastorius Casparas Hennenbergeris Didžiojo Prūsijos žemėlapio paaiškinimuose pažymėjo, kad Rambynas laikomas šventuoju kalnu ir kad „norinčios ant jo užkopti moterys turi būti švarios ir pasipuošusios. Jeigu jos užkopia nešvarios, basos ir nepasipuošusios, tai suserga“.

Karaliaučiaus archyvaro Georgo Christopho Pisanskio knygoje „Apie garsiuosius Prūsijos karalystės kalnus“ (1769 m.) rašoma, kad senovės papročiu čia atliekamos pagoniškos apeigos, nors dvasininkai jas draudžia. XIX a. pradžios autoriai teigia, kad tuo metu žmonės keliavo į Rambyną maldauti sveikatos, vaisingumo ir kitų malonių.

Pasak vokiečių žurnalisto Otto Glagau, kuris Rambyną aplankė 1867 m., „dar šio amžiaus pradžioje nė vienos vestuvės nepravažiuodavo pro šalį, kad neužkoptų pasimelsti prie alkakmenio“. Buvo įprasta kaip auką palikti keliaraiščius, keletą pinigėlių ar kitokią smulkmeną. Gerbta sena trikamienė liepa, augusi kalno papėdėje (Laimos liepa).

1936 m. laikraščio „Vakarai“ birželio 20 d. numeryje galima rasti tokią žinutę: „Gausi literatūra pakankamai nusako, kas buvo lietuviams Rambynas, žmonių trumpai vadinamas šventkalniu. Iš neatmenamų laikų ten plaukė gausios prūsų lietuvių, evangelikų tikybės ekskursijos. Ten buvo “apsakomas Dievo Žodis„ pagal senas prūsų lietuvių tradicijas“.

Pasak žymiausio baltų šventviečių tyrinėtojo, Klaipėdos universiteto prof. dr. Vykinto Vaitkevičiaus, kai 1811 metais senasis aukų akmuo buvo suskaldytas, žmonės jo skeveldras išsinešiojo po namus. Didelę akmens dalį, padėję į namo pamatą, išsaugojo aušrininko Martyno Jankaus tėvai.

Namui sudegus M. Jankus kartu su kitu šviesuoliu Juozu Adomaičiu 1928 metais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmetį, apskaldytą akmenį užkėlė ant Rambyno aukuro-židinio. 1939 metais, Klaipėdos kraštą okupavus hitlerininkams, nacionalsocialistai akmenį nuritino į paupį. 1975 metais du jaunuoliai akmenį surado, atgabeno ant kalno. Tačiau partiniai veikėjai vėl nuvertė žemyn. Ir tik 1988 metais šventakmenis sugrįžo ant Rambyno.

2017 metų rugpjūtį pastebėta, kad M. Jankaus išsaugotas šventakmenis sužalotas ugnimi: raudonas granitas giliai sueižėjęs nuo nežinoma ranka ant akmens užkurto laužo (ugnis niekada ant apeiginių akmenų nebuvo kūrenama, tam buvo skirtos specialios ugniavietės). Baiminantis, kad svyruojant temperatūrai į akmens plyšius patekęs vanduo jo galutinai nesuskaldytų, imtasi gelbėjimo darbų: atsiradusios ertmės užpildytos skalūnine derva, akmuo uždengtas metaline „kepurėle“. Ugniavietė įrengta už dešimties metrų nuo šventakmenio.

Ir dabar pro Rambyno kalną pravažiuojantys žmonės mėgsta ant garsiojo akmens padėti smulkių monetų, tokiu būdu tarsi pratęsdami aukojimų ritualą, menantį skalvių ir vėlesnius laikus.

Kitame numeryje skaitykite apie Rambyno kalno reikšmę puoselėjant lietuvybę, vykusias grandiozines Joninių šventes tarpukariu.