Rašytoja Jolita Herlyn: „Visas mūsų gyvenimas - meilės meno pamoka“

Neseniai J. Herlyn lankėsi Lietuvoje, kur intensyviame susitikimų su skaitytojomis ture po miestus ir miestelius pristatė dvyliktąjį savo romaną „Citrinmedžių vila“. Žinomos moters knygų temos kinta kartu su autorės gyvenimiškomis patirtimis: pirmuose romanuose šėlsta aistros, juose daug Klaipėdos, vėliau knygų veiksmo vieta tampa Vokietija. Keičiasi ir temos. Ne visada jos jaukios ir patogios.

Jolita, kaip pradėjote rašyti knygas? Kas jūsų gyvenime buvo svarbiausia iki tol?

Nors mano pirmą žinutę laikraštis atspausdino, kai man buvo vienuolika, ir joje rašiau, kad noriu būti architektė kaip tėtis, tačiau kurti romanus pradėjau brandžiame amžiuje, iš Danijos su vyru persikėlusi gyventi į Vokietiją.

Tai buvo naujas etapas mano gyvenime: ką tik ištekėjau antrą kartą, pagimdžiau antrą sūnų po dvidešimties metų pertraukos, persikėliau į vyro šalį, kurios mentaliteto nepažinojau ir kalbos nemokėjau. Jaučiausi kaip ką tik gimęs aklas kačiukas, kuriam kiekviename žingsnyje reikia pagalbos ir priežiūros.

Vyro klausimas - „Ką prasmingo žadi nuveikti per ateinančius dvidešimt metų? “ - pažadino mano savigarbą ir aš jau kitą dieną sėdusi prie kompiuterio pradėjau savo pirmą romaną „Trys mano vieninteliai“. Jis išvydo dienos šviesą lygiai prieš dešimt metų, kai man buvo 47. Nuo tada romanų rašymas tapo mano gyvenimo dalimi, leidžianti apmąstyti savo patirtis, skatinanti pažinti naujus dalykus, o svarbiausia - sugrąžinanti mane į Lietuvą.

Jei iš Lietuvos nebūčiau išvykusi, manau, niekada nebūčiau tapusi rašytoja. Tėvynėje visada buvau įvairiausių veiklų sūkuryje: dėsčiau universitete logiką ir filosofijos istoriją, dirbau Savivaldybės Tarptautinių ryšių skyriuje, rašiau straipsnius miesto dienraščiams ir vienu metu net vedžiau tiesioginio eterio laidas „Proto aistros“. Gyvenimas pulsavo tokiu ritmu, kad jo refleksijoms ir romanų rašymams tikrai nebuvo ne laiko, nei poreikio. Visas mano gyvenimas buvo kaip nuolatinis spalvingas romanas.

Kuo ypatinga jūsų paskutinė knyga? O apie ką likusios?

Naujausia knyga „Citrinmedžių vila“ yra apie laimės ir savęs paieškas bei moterų stovyklose atrastą bendrystės jausmą. Joje meilė ir mistikos elementai susipina su saviugdos temomis. Kaip užrašas ant Delfų šventyklos, taip ir šis romanas kviečia pažinti save, stojant akis į akį su savo baimėmis ir vaikystės traumomis. O prasideda veiksmas scena, kai žurnalistė Johana ruošiasi Toskanoje pirkti senovinę vilą, buvusį vienuolyną.

„Citrinmedžių vila“ - dvyliktasis romanas. Mano knygų temos keitėsi kartu su gyvenimiška patirtimi. Pirmuose romanuose šėlsta aistros, juose daug Klaipėdos, kurią aš pažinojau, o vėliau knygų „dekoracijos“ keičiasi. Veiksmo vieta tampa Vokietija. Keičiasi ir temos. Ne visada jos jaukios ir patogios. „Moterų sode“ kalbu apie eutanaziją, o „Gėdos vaike“, kuriame nebėra nė užuominos į lietuviškumą, nagrinėju afrovokiečių likimus.

Ar rašydama knygą įsivaizduojate, kas ją skaitys? Beje, gal jūsų knygas skaito ir vyrai?

Rašydama romanus visai negalvoju apie skaitytoją. Mano dėmesys nukreiptas į siužeto vystymą ir kalbą kaip priemonę kuo tiksliau ir įdomiau išreikšti savo mintis. Būtų naivu norėti kam nors įtikti, o tuo labiau visiems. Juk viską, įskaitant ir knygas, mes vertiname žiūrėdami pro savo patirčių akinius. O jos labai skirtingos. Todėl manau, kad mano romanai labiau patinka mano amžiaus moterims. Ar skaito juos vyrai? Na, nebent atostogų metu, kad sužinotų, kuo taip susidomėjo jų žmonos (juokiasi).

Kokį atgalinį ryšį iš savo gerbėjų gaunate gyvuose susitikimuose, kurių ką tik turėjote daugybę? Matau, kad palaikote draugišką ryšį su savo sekėjais socialiniuose tinkluose, jiems surengiate ekskursijas po Hamburgą...

Anksčiau mane stebindavo skaitytojų klausimas: „Iš kur žinote mano istoriją?“ Aš jos nežinau. Kiekvienam iš mūsų atrodo, kad mūsų asmeninės patirtys yra ypatingos. Taip, mums jos unikalios, tačiau šis klausimas patvirtina, kad ne vienas patyrė kažką panašaus. Atpažinimo jausmas yra vienas iš magnetų, kuris prikausto prie romano puslapių ir leidžia skaitant pabėgti nuo vienišumo jausmo.

Juokingiausias klausimas, kurį uždavė net keli „Gėdos vaiko“ skaitytojai: „Ar jūsų vyras juodaodis?“ Atsakau „Ne“, tačiau tai nėra priežastis nepasidomėti pačioje Vokietijoje garsiai nekalbama tema, dviejų pasaulinių karų palikimu - juodaodžiais vokiečiais bei jų vaikystės traumomis ir sudėtingais likimo vingiais.

Savo asmeninį gyvenimą esate pavadinusi sudėtinga meilės meno mokykla tarpkultūrinėse erdvėse. Pirmą kartą ištekėjote studijuodama Maskvos Lomonosovo universitete filosofiją - už argentiniečio lazerinės fizikos studento, antrą kartą - dirbdama Kopenhagoje, už vokiečio banko vadovo. „Dvi santuokas skiria 20 metų - tai savęs, gyvenimo prasmės ir savo vienintelio paieškų periodas“,- sakėte jūs. O jei plačiau...

Dabar drąsiai galiu teigti, kad myliu ir gerbiu abu savo vyrus. Juk jie man padovanojo po sūnų! Pirmą kartą tekėjau būdama labai jauna. Tuo metu buvau gana priplaukusi filosofijos studentė, kuri savo vestuvėms norėjo pasipuošti juoda suknele. Ne, tai nebuvo maištas prieš tuo metu populiarius ir tortus primenančius nuotakų apdarus. Man tiesiog juoda suknelė buvo gražu (juokiasi). Tik mama, atlėkusi į Maskvą, kur tuokiausi, ir atvežusi iš savo draugės paskolintą abrikosinės spalvos kostiumėlį, su ašaromis akyse išmaldavo, kad tos juodos suknelės nesivilkčiau...

Jaunystėje, kokie turi būti vyro ir žmonos santykiai, neturėjau žalio supratimo. Tėvai išsiskyrę, abu buvo ryškios nepriklausomos asmenybės, gyvenančios atskirai savo ritmu. Nežinojau, kad santuoka tai nuolatinis darbas, na, jei nepatinka žodis „darbas“, galime ją pavadinti tobulėjimo menu, kai kiekvienas išlieka ir savimi, ir tampa vienio dalimi. Prie pirmųjų skyrybų prisidėjo daug įvairių faktorių, taip pat ir istorinis laikotarpis. Tik ištekėjusi pirmą kartą išvykau į užsienį, tai buvo JAV, ir man ten labai nepatiko, supratau, kad gyventi užsienyje negalėsiu, Lietuva buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę ir gyvenimas čia virė...

Su Patricijumi iki šiol palaikome šiltus santykius. Jis mokslininkas, apsigynęs fizikos ir chemijos daktaro disertacijas, vadovauja institutui Kuritiboje, Brazilijoje. Kol mokėsi mokykloje sūnus Karlas, kas kelerius metus žiemą praleisdavo po mėnesį pas tėtį. O prieš metus vyko į Braziliją ir Argentiną supažindinti giminaičius su savo žmona ir dukrele Luka. Įdomu, kad jaunystėje aš skraidžiau transcendentinėse realybėse, o Patricijus buvo labai žemiškas. Dabar viskas apsivertė. Gilinimasis į fizikos problemas jį privertė susimąstyti apie amžinybę, begalybę, paralelinius pasaulius - visa tai, kas mane domino kaip filosofę jaunystėje. Prieš porą metų mūsų sūnui jis parašė: „Tik dabar suprantu tavo mamą ir labai ją gerbiu.“ Ko daugiau galėčiau trokšti?

Dabar esu kur kas žemiškesnė. Ir antroji mano santuoka - tai dviejų brandžių žmonių, nugyvenusių spalvingus gyvenimus, sąmoningas pasiryžimas iki galo eiti kartu. Šiemet su Svenu atšventėme penkiolikos metų vedybų sukaktį. Vestuvių datą rinkomės taip, kad nuo mano gimtadienio ją skirtų vos trys dienos. Kadangi savo gimtadienio audringai švęsti nemėgstu (specialiai feisbuke nenurodžiau datos, kad „netyčia“ jo kam neprimintų), mes iškeliaujame tik dviese, kad kartu praleistume savo šventes. Seniau - motociklu kur nors Europoje, paskutiniu metu - skrendame. Šiemet šventėme Ispanijoje, spalvingame žvejų kaimelyje, kurio pavadinimas išvertus reiškia „Džiaugsmo vilą“.

Sakoma, kad pasaulis sukasi aplink santykius, o ypač meilę. Ką jums reiškia žodis „meilė“?

Tai yra pats sudėtingiausias klausimas. Manau, norėdama išsiaiškinti, kas yra ta meilė, aš ir buvau nutarusi dėstyti meilės filosofijos spec. kursą Klaipėdos universitete. O ir rašydama romanus vis dar aiškinuosi (juokiasi). Likimas man buvo dosnus. Patyriau meilę ir kaip aukščiausią dvasinę ekstazę, ir kaip užtemimą, kai emocijų kalneliai blaško nuo giliausio skausmo iki aukščiausio džiaugsmo, meilę, kuri skaudina, nes siela nuoga ir pažeidžiama, ir meilę, kuri gydo. Esu dėkinga už kiekvieną patirtį. Be jų mano gyvenimas tikrai nebūtų buvęs toks įdomus ir spalvingas. Dabar esu tame savo kelio etape, kuriame draugystė man skleidžiasi kaip aukščiausia meilės forma. Visas mūsų gyvenimas - meilės meno pamoka.

Esate skaitytoja maniakė, be knygos vakare negalinti užmigti. Ar tai netrukdo išlaikyti jūsų, kaip rašančio žmogaus, autentiškumą?

Į jokią kelionę be knygos nevykstu. Ir atvykusi į viešbutį ar nuomojamą butą pirmiausia apžiūriu čia buvusių poilsiautojų paliktas knygas. Knygos mane supo nuo vaikystės, mama bibliotekininkė. Niekada nešovė į galvą mintis, kad skaitydama galiu prarasti savo autentiškumą. Tiesą pasakius, apie jokį autentiškumą aš negalvoju (juokiasi). Jei nori išmokti gerai rašyti, reikia skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti. Kokybišką literatūrą, kuri žavėtų ir taptų kelrodžiu. O kartais ir prastą, kad suprastum, kaip nereikia rašyti. Žinote, mane be galo pradžiugino viena lietuvių kalbos mokytoja susitikimo su skaitytojais Endriejave metu, nusistebėjusi metaforų originalumu, tikslumu ir gausa mano romanuose. Vieną palyginimą net pacitavo. Skaitydama ir rašydama, aš mokausi iš žodžių nerti tinklą, kuris geriausiai pagautų mano norimas išsakyti mintis.

Knyga - tai apsinuoginimas. Nori nenori skaitytojai visada jose ieškos atitikimų su jūsų gyvenimu. Ar taip ir būna? Ar nebaugu?

Ar yra manęs mano romanuose? Žinoma, kad yra (juokiasi). Ne tik manęs, bet ir mano giminaičių, draugų, pažįstamų. Jei nebūčiau sukaupusi daugybės įvairiausių patirčių, kaip apie jas galėčiau rašyti? Kartais mano herojai mokosi iš manęs, o kartais - aš iš savo herojų.

Pavyzdžiui, „Moterų sode“ mano pagrindinė veikėja Monika ištisus metus maudosi Elbėje. Kadangi buvau šaltmirė, Elbėje nė karto nebuvau išsimaudžiusi, o Baltijos jūroje maudydavausi tik rugpjūtį, supratau, kad norėdama tiksliai aprašyti maudynes šaltame vandenyje turiu pasikalbėti su tuo, kas tai daro nuolat. Hamburge - tai lietuvaitė Laima. Verčiau ją labai detaliai nupasakoti visus pojūčius, klausiau, tikslinau, kol įsijaučiau taip, kad be vargo galėjau aprašyti. Tik neįsivaizdavau, kad smegenys berašydamos prisipratins prie šalto vandens! Nebūčiau patikėjusi, kad taip įmanoma, jei tai nebūtų įvykę su manimi. Šalto vandens baimė egzistuoja tik mūsų galvoje. Užteko ją įveikti rašant ir dabar maudausi atviruose telkiniuose ir gerokai įrudenėjus. Ir šį kartą atvykusi į Klaipėdą pirmiausia nuvykau į pajūrį ir išsimaudžiau.

O dėl apsinuoginimo, tai su metais nei sielos, nei kūno apnuoginimas nebaugina. Šią vasarą Hamburge atradau nudistų paplūdimį prie Elbės. Numinu dviračiu ir maudausi nuoga. Įdomiausia, kad tame paplūdimyje jaučiuosi kaip niekur saugi. Kai neturi ko slėpti, nėra ko ir bijoti.

Kokios baimės jus kankina? Gal viena jų, kaip dažno mūsų, tai, kad... bijome mirti?

Dar niekas manęs neklausė apie baimes. Tol, kol likimas neišbandė, lengva teigti: „Aš nieko nebijau.“ Esu atsargi su žodžiais. Tikiu jų magija, todėl filosofuoti šia tema nenoriu. Nes mes pritraukiame tai, ko bijome. O dėl mirties baimės galiu atsakyti taip: beprasmiška bijoti to, kas yra neišvengiama.

Esate pasakiusi, kad jei skaitytojai kurioje nors knygos vietoje pagalvos: „Taip nebūna!“, tegu turi omeny, kad, ko gero, taip kada nors kam nors išties nutiko. Gyvenimas dažnai išradingesnis nei mūsų fantazija. Visi jūsų herojai ar jų išgyvenimai turi realius atitikmenis? Ar ir Klaipėdos gatvėmis vaikšto jūsų herojai?

Dvylikoje romanų yra tiek herojų, kad juos apibendrinti labai sunku. Vieni turi prototipus, kiti jų visai neturi, treti - įgijo vieną ar kitą pažįstamo savybę ar pasiskolino biografijos faktą. Tik viena knyga - „Atsargiai moteris“ - yra parašyta nuo pat pradžių iki galo herojei pasakojant savo istoriją. Ar Klaipėdos gatvėmis vaikšto mano herojai? Taip! Ypač pirmųjų romanų, kai dar mintimis gyvenau labiau Klaipėdoje, o ne Hamburge.

Ar priskirtumėte save prie sėkmės numylėtinių?

Jei būčiau lošusi loterijoje ir laimėjusi milijoną, gal ir priskirčiau (juokiasi). Aš negalvoju apie sėkmę. Aš gyvenu, myliu gyvenimą ir gyvenimas myli mane. Sėkmė man toks efemeriškas dalykas, kuris tikrai negali tapti gyvenimo pagrindu ar jam daryti įtaką. Aš labiau tikiu ne sėkme, o nuoširdaus, atkaklaus darbo rezultatais.

Ar ilgitės Klaipėdos? Ar dažnai pas mus sugrįžtate? Gal turite palinkėjimą klaipėdiečiams?

Jei šio klausimo būtumėte paklausę prieš penkerius metus, nedvejodama būčiau atsakiusi „Taip!“, nes gyvendama Klaipėdoje aš jaučiausi itin gyvybinga miesto dalimi.

Kas pakito? Iš vienos pusės keičiasi pats miestas, o iš kitos - aš jau kitokia: išmokau nebesiilgėti vietų, o gyventi „čia ir dabar“, nesvarbu, kur būčiau, nes „ilgėjimosi“ koncepcija man atrodo kiek atgyvenusi ir perdėm romantiška.

Kai Klaipėdoje pabūnu savaitę ar porą, manęs dažnas klausia, ar pasiilgau Hamburgo (t. y. vyro, sūnaus, namų...), aš taip pat atsakau „Ne“. Nes ne ilgesys, o buvimas akimirkoje man yra prasmingiausias.

O klaipėdiečiams palinkėčiau daugiau šypsotis. Mano vyras, atvykęs į Lietuvą šią vasarą po dešimties metų pertraukos, pastebėjo, kad klaipėdiečiai tapo niūresni. Truputį dėl to nusiminiau.