Rūta MUR: „Man nebuvo lengva išgarsėti“

Nors ši išskirtinio balso atlikėja dainas kuria ir atlieka jau nuo 2016-ųjų, ko gero, nemaža dalis tautiečių apie Rūtą MUR išgirdo po šiųmetės „Eurovizijos“ atrankos. Nors komisijos sprendimu į „Euroviziją“ Lietuva šiemet delegavo Moniką Linkytę, Rūta MUR gali džiaugtis sulaukusi didžiulio žiūrovų palaikymo. „Man nebuvo lengva išgarsėti“, - interviu „Vakarų ekspresui“ atviravo atlikėja.

Įdomu, kaip gimė jūsų sceninis vardas. Papasakokite, kaip Rūta Murinaitė tapo Rūta MUR?

Pseudonimo paieškos prasidėjo, kai nutariau didžėjauti viename Vilniaus barų. Tuo metu vadinausi tiesiog MUR. Po poros metų stipriai išaugęs noras kurti savo muziką privertė pagalvoti apie labiau suasmenintą sceninį vardą. Įdomu, jog dabar toks vardo ir pavardės trumpinys tapo gana populiariu būdu vadintis lietuviškoje scenoje. Anksčiau žinojau vienintelę taip pasivadinusią režisierę ir aktorę Birutę Mar.

Esate kilusi iš Klaipėdos. Kokius sentimentus jums kelia gimtasis miestas? Dažnai čia apsilankote? Ko labiausiai pasiilgstate?

Į Klaipėdą stengiuosi grįžti bent kartą per mėnesį šaltuoju metų laiku. Vasarą ketinu leisti čia daugiau laiko, nes kur daugiau, jei ne prie jūros? Aš Klaipėdą tapatinu su ramybe ir lėtu tempu. Poilsiui ir atokvėpiui šis miestas tinka idealiai. O ypatingą ir sentimentalų jį padaro mano šeima ir draugai, kurie čia gyvena.

Dainas kuriate nuo 2016-ųjų, bet, ko gero, nemaža dalis tautiečių apie Rūtą MUR išgirdo po šiųmetės „Eurovizijos“ atrankos. Sulaukėte didžiulio žiūrovų palaikymo. Kokių spalvų į jūsų gyvenimą įnešė šis pripažinimas? Tai jums buvo netikėta?

Radikaliai niekas nepasikeitė. Tapau labiau matoma, plačiau girdima. Visada žinojau, kad mano didesnis žinomumas tėra laiko klausimas. Kai tiki tuo, ką darai ir darai iš širdies, žmonės tai jaučia ir vertina. Esu labai dėkinga tiems, kurie mane taip gražiai palaikė euroviziniame kelyje. Visa ši patirtis pranoko bet kokius lūkesčius ir parodė man, kad mano kūryba reikalinga.

Viename interviu minėjote, kad ilgai laukėte savo sėkmės istorijos, kai vieną dieną pabusite ir internetas lūš nuo jūsų muzikos. Ar ta diena jau atėjo?

Taip, ta diena truko net visą mėnesį, kol vyko „Eurovizijos“ atranka. Lietuvoje ši mano svajonė jau išsipildė. Dabar vienas iš mano tikslų - tai patirti užsienyje.

Ką rodo jūsų asmeninė patirtis - ar Lietuvoje lengva išgarsėti?

Man nebuvo lengva išgarsėti. Tikrasis lūžis ir sprogimas įvyko tik po 6 metų. Ir gerai, kad dabar, o ne anksčiau, nes su žinomumu ateina ne tik šlovė, gėlės ir plojimai. Tam reikia būti gerai psichologiškai pasikausčiusiam.

Papasakokite, koks buvo jūsų muzikinis kelias?

Nuo vaikystės buvau melomanė, paauglystėje dainavau chore, mokiausi groti gitara, rašydavau tekstus dainoms. Visur ir visada muzika buvo kartu, bet niekada nesiejau savo karjeros kelio su muzika. Man atrodė, kad neturiu tam nei gabumų, nei drąsos, nei polėkio. Ir po nemažai metų blaškymosi ir nerimo, jog nežinau, ką noriu veikti gyvenime, į mano rankas pakliuvo midi klaviatūra. Tai buvo 2015 metų vasara ir man buvo 23-eji. Tai buvo sunkiai paaiškinamas įvykis, tarsi reikėjo sulaukti tam tikros akimirkos, kad imtų ir prasiveržtų viskas, ką tiek metų slopinau savyje.

Šiandien esate tituluojama kaip unikalaus ir išskirtinio balso tembro savininkė. Kada pirmą kartą supratote, kad esate įdomi žiūrovams ir jūsų balsas unikalus? Ar teko įveikti daug vidinių barjerų?

Supratimas, jog turiu išskirtinį balsą, atėjo tais pačiais 2015-aisiais, kai išvykau po studijų į Ispaniją atlikti praktikos. Ten buvę kiti praktikantai kolegos išgirdo kaip dainuoju ir neteko žado. Pirmą kartą patyriau tokią reakciją dėl savo balso, todėl tai paskatino kurti nebe tik melodines linijas instrumentams, bet ir pradėti improvizacijas su balsu. Pamažu, kukliai, bet tai buvo pirmieji, labai svarbūs žingsniai, kurie galiausiai atvedė mane iki šiandienos.

Jau esate išleidusi tris albumus. Kaip dabar vertinate savo pirmuosius darbus? Kokius pokyčius pati pastebite savo kūryboje?

Pirmosios dainos buvo žali, inertiški bandymai. Mažai ką suvokiau techniškai, viską dariau tik iš jausmo, jog noriu, kad tai skambėtų taip ir ne kitaip. Su laiku atsirado daugiau kantrybės. Neužtenka sukurti, reikia išlaukti kūrinį, išbūti jį. Anksčiau viską darydavau namų sąlygomis, o dabar viskas yra profesionaliau ir kokybiškiau.

Kas jums svarbiausia kūrybos procese? Beje, kaip gimsta jūsų dainos?

Kuriant man svarbiausia yra patogumas, tvarka, vienatvė ir tyla. Dainas pradedu rašyti dar iki tol, kol atsiduriu prie savo darbinio stalo. Viskas prasideda nuo minčių užsirašymo, aplinkos stebėjimo ir savo emocijų fiksavimo kasdienybėje. Reikia laiko prisikasti prie svarbių temų ir perteikti jų esenciją taip, kad klausytojui liktų tik jausti.

Esate sakiusi, kad vienatvė jus skatina kurti. Mėgstate šį jausmą?

Buvimas su savimi atrakina mano kūrybiškumą. Kaip ir buvimas be socialinių tinklų, beje. Ilgą laiką negalėjau pakęsti vienatvės ir man ji atrodė kaip gyvenimo pralaimėjimas. Nes tik visada draugų būryje ir daug ką veikiantys žmonės man atrodė laimingi ir sėkmingi. O kai gyvenimas pandemijos metu susiklostė taip, kad teko sau tapti ir draugų būriu, ir veiklų šaltiniu, viskas apsivertė. Dabar laikas su savimi man yra jaudinantis pasimatymas su įdomiu žmogumi.

Kas jums yra gyvenimo pilnatvė?

Vienas iš dalykų, kurie man padeda jausti pilnatvę, yra laisvė veikti tai, ką noriu. Prieš pradėdama kurti muziką ir dar kurį laiką po to kalindavau save nemėgstamuose darbuose. Prireikė drąsos, artimųjų pagalbos ir galiausiai stebuklo, kad šiandien galėčiau veikti tai, ką noriu. Esu dėkinga, kad taip susiklostė. Ir kaskart, kai ima darytis ankšta, vis primenu sau, kad pirmiausia tai prasidėjo nuo mano ryžto gyventi savaip.

Iš kur ta meilė 80-ųjų stiliaus skambesiui?

Tai klausimas, kurį kuo dažniau girdžiu, tuo labiau negaliu paaiškinti, iš kur ta trauka. Turiu keletą teorijų, bet nieko, kas būtų logiškai ir racionaliai paaiškinama. Matyt, tai to laikmečio ir muzikos vaiskumas ir gyvybė, kuri sužadina tai ir many.

Ar Rūta scenoje skiriasi nuo Rūtos namuose?

Žinoma, scenoje žmonės mato mane jau kaip galutinį darbo su savimi vaisių. Scenoje aš švenčiu save ir savo jausmus. Ten dingsta visos problemos, nes per muziką aš čia ir dabar išgyvenu viską, kas mane graužia, neduoda ramybės ar kaip tik džiugina tiek, jog norisi krykštauti.

O grįžusi namo toliau dirbu su savimi, stengiuosi išlaikyti vidinį balansą tam, kad būčiau pajėgi ne tik kurti, bet ir gyventi savo gyvenimą.

Kokie artimiausi planai, tikslai ir norai?

Noriu būti laiminga, kurti ir keliauti su savo muzika į užsienį.

Elenos KRUKONYTĖS nuotraukos