- Modelio karjerą pradėjote vos keturiolikos – keliavote po pasaulį, dirbote su prestižinėmis agentūromis. Kokį įspūdį jums padarė mados industrija?
- Agentūros atstovai mane pastebėjo atsitiktinai – užkalbino, o po kelių dienų mama jau nuvyko pasirašyti sutarties. Po poros mėnesių jau skridau į pirmąją kelionę. Pradžioje buvo Tokijas, vėliau – visa Europa.
Kadangi mokslai man sekėsi, tėvai nematė priežasčių stabdyti – priešingai, įkvėpė siekti aukštumų šioje srityje.
Iki 18 metų buvau genetiškai liekna – man niekada nereikėjo laikytis dietos ar stengtis atitikti industrijos standartų. Vėliau mano kūnas pasikeitė, tapau moteriškesnė, atsirado natūralių apvalumų.
Agentūroms buvo tikras šokas. (Juokiasi.) Joms tapau „per moteriška“.
Laimei, tuomet turėjau sveiką savivertę, todėl tiesiog pakeičiau karjeros kryptį – iš aukštosios mados perėjau į komercinę, kur vertino būtent moteriškumą ir natūralų grožį. Mados industrija gali būti negailestinga, bet tai nebuvo priežastis, kuri pastūmėjo mane į ligą…
- O kas pastūmėjo?
- Viskas prasidėjo sudėtingu laikotarpiu. Per pusmetį išgyvenau artimo žmogaus netektį, išsiskyriau su partneriu, išsiskyrė tėvai. Užklupo depresija. Tuo metu sutikau vyrą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo narcizas. Jis prisistatė kaip auka, o aš norėjau jį „išgelbėti“.
Jaučiausi vieniša ir ieškojau būdų, kaip pabėgti nuo to skausmo, kurį nešiojausi viduje. Eidavau su tuo draugu į vakarėlius, kur žmonės vartojo narkotikus. Vieną vakarą jų pabandžiau ir pati.
Tą pačią akimirką supratau, kad mano gyvenimas pasikeitė.
Tuose destruktyviuose santykiuose buvau apie pusmetį. Mane žemindavo, grasindavo, patyriau ir fizinį smurtą. Negalėjau patikėti, kad aš, su savo vertybėmis, esu tokioje situacijoje.
Jaučiau sąžinės graužatį dėl visko: santykių, narkotikų, savęs. Vieną dieną, kai mane pradėjo pykinti, sukėliau vėmimą. O kai tą padarai vieną kartą, netrukus pakartoji ir antrą, ir trečią...
Bulimija sirgau apie du mėnesius, bet ji greitai peraugo į anoreksiją, o vėliau – į ortoreksiją, kai jau bijai paties maisto.
Paradoksalu, bet liga tuomet tapo savotišku išsigelbėjimu – užsidariau nuo visų destrukcijų, nustojau vartoti narkotikus. Nebejaučiau nei gėdos, nei neapykantos, nei pykčio – galvojau tik apie maistą.
Anoreksija tapo nauja priklausomybe. Tai buvo naujas kontrolės šaltinis, kai viska kita mano gyvenime atrodė nekontroliuojama.
- Ar supratote, kad sergate?
- Bandžiau grįžti į modelio darbą, bet kai Milano agentūra pasakė, kad esu per liesa darbui, supratau, kad turiu problemų.
Mano mama buvo vienintelė, kuri tikrai matė, kad man blogai. Ji nuolat kartodavo: „Nesvarbu, ką tu išgyveni, mes padėsime ir būsime šalia.“ Vieną dieną, kai jo nebuvo namuose, susidėjau daiktus ir pabėgau.
- Iš karto kreipėtės medikų pagalbos?
- Ne iš karto. Ne veltui sakoma, kad anoreksija yra sunkiausiai pagydoma liga, nes tai yra vienintelė liga, nuo kurios tu nenori pasveikti.
Kiekvienas prarastas kilogramas gamina dopaminą, sukelia euforiją. Tuo metu maniau, kad kontroliuoju situaciją, kad galiu bet kada sustoti, jei tik panorėsiu. Bet tai – tik iliuzija, kurią sukuria liga.
Vieną dieną man pasidarė taip blogai, kad išsikviečiau greitąją. Ligoninėje gydytojai pasakė, kad jei būčiau laukusi dar tris savaites, būtų sustojusi širdis.
Jie paaiškino, kad liga pažeidžia visas organizmo sistemas – nuo širdies ir kraujagyslių iki hormoninės.
Pirmą kartą ligoninėje mane gydė du mėnesius.
Supratau, kad žaidžiu su savo gyvybe, kad tai jau ne apie grožį ar kontrolę, o apie išgyvenimą.
Ligoninėje buvo sunku – reikėjo priimti, kad mano kūnas turi keistis, kad turiu leisti sau sveikti, nors dalis manęs to visiškai nenorėjo. Kiekvienas kąsnis buvo kova su savimi.
- Kaip sekasi dabar? Ar susidraugavote su maistu?
- Jau trejus metus tęsiu gydymą. Kartais būna dienų, kai viskas atrodo gerai, o kartais – vos galiu prisiversti valgyti. Tai yra kelionė su pakilimais ir nuosmukiais. Svarbiausia – nesustoti.
Dabar valgau įvairų maistą, bet būna dienų, kai aiškiai girdžiu „Anos“ – anoreksijos – balsą. Žmonės dažnai nesuvokia, kad tai – ne mano pačios mintys, bet ligos manifestacija.
Pavyzdžiui, mama sako: „Ateik valgyti, paruošiau pietus“, o aš įsiutusi išrėkiu: „Aš tau ne mažas vaikas! Kaip tu drįsti man siūlyti valgyti!“ Bet tai ne aš kalbu, o Ana. Liga bando atstumti visus, kurie nori padėti.
Arba kartais suprantu, kad mano mintys apie maistą yra iškraipytos – tuomet vis tiek bandau daryti teisingus dalykus. Tai viena sunkiausių dalių kovoje su anoreksija – išmokti atskirti, kada kalba liga, o kada tu pati.
Jau daugiau nei metus nelipau ant svarstyklių. Duoti svarstykles anoreksija sergančiam žmogui yra tas pats, kas duoti dozę žmogui, priklausomam nuo narkotikų. Mokausi vertinti savo kūną ne pagal skaičius, o pagal tai, kaip jaučiuosi, kiek energijos turiu.
Be to, labai noriu susilaukti vaikų – tai yra mano stipriausias motyvas sveikti. Kiekvieną kartą, kai nebenoriu valgyti ar man nepatinka mano kūnas, primenu sau: kad galėčiau susilaukti vaikų, turiu būti sveika fiziškai ir psichologiškai. Turiu būti geriausia savęs versija, kad galėčiau tinkamai jais rūpintis ir mylėti.
- Tęsiate modelio karjerą. Ar tai nėra rizikinga?
- Rizikinga. Kai pradėjau sveikti, gydytojai griežtai pasisakė prieš – liepė pamiršti modeliavimą ir visas veiklas, kur vertinamas kūnas. Jie pakvietė mano tėvus ir aiškiai pasakė, kad visa šeima turi keistis, kad vėl neįkrisčiau į tą duobę.
Metus gyvenau depresijoje, vėliau radau stabilų biuro darbą, bet jaučiausi įkalinta. Trečiais metais supratau – negaliu gyventi nuolatinėje baimėje. Man reikia jaudulio, iššūkių, net tam tikros rizikos. Palikau biuro darbą ir grįžau į modeliavimą. Dabar jaučiuosi atgijusi ir laiminga.
- Drąsiai kalbate apie ligas, priklausomybes. Nebuvo nejauku prabilti?
- Ilgai slėpiau savo istoriją, bet kai tapau atvira, man gerokai palengvėjo.
Daug moterų išgyvena valgymo sutrikimus, daug jų įstringa toksiškuose santykiuose ir nežino, kaip išeiti.
Mano patirtis išmokė, kad nėra dugno, iš kurio nebūtų įmanoma išlipti. Jei mano istorija gali bent vieną žmogų įkvėpti ar paskatinti kreiptis pagalbos – jaučiu, kad kančia nebuvo beprasmė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą