Šimtas metų - dovana ar išbandymas?

Klaipėdoje veikiančiuose senelių globos namuose VšĮ „Pagalba senjorui“ šį pavasarį net dvi ypatingos progos - balandžio 1-ąją šimto metų gimtadienį taip, kaip pati ir norėjo, balionų ir bendruomenės apsuptyje, atšventė Anelė Bagdonienė, o gegužės 15-ąją tiek pat sukaks kitai šių namų gyventojai - Antaninai Lekstutienei. Ilgaamžės atviros - gyventi tiek ilgai nė viena neplanavo. „Bet, kad taip jau išėjo“, - juokėsi Anelė.

Nebijojo darbo

Pokalbio metu A. Bagdonienė ne kartą akcentavo, kad ji visą laiką buvo optimistė. Niekuo nesiskundžia ir dabar, nors jau pati nebegali vaikščioti, skauda ir rankas.

„Buvau iš neturtingos šeimos, mokslų jokių nebaigusi, tad gyvenime teko daug ir sunkiai dirbti. Ką išmokdavau, tą ir dirbdavau. Po karo buvo labai sunku, tad moterys griebėmės bet kokio darbo, kas jau ką sugebėjo. Kas mezgė, kas siuvo, aš buvau ir virėja, dirbau ir darželyje, ir kirpėja buvau - dėdavau “cheminius„. Dabar jau turbūt vėl grįžta ta mada, atrodo, kad ir berniukai dabar cheminius dedasi. 

Galvoju, kad mes kiekvienas turime savo likimą. Kokį jau davė, tokiu ir reikia džiaugtis.

Dėmesio man užteko, visur buvau gerbiama ir mylima. Prieš pensiją išėjau dirbti į pieninę. Pensijos juk mūsų mažos, reikėjo dirbti. Jokio darbo nebijojau, gyvenau ūkiškai, karves melžiau“, - čiauškėjo Anelė.

Teko palaidoti vaikus

Ji pasakojo, kad yra suvalkietė, gimusi ir augusi Šakių rajone.

„Anksti likau našlė, viena vaikus auginau. O kai vaikai paaugo, dar turėjau draugą. Juk sunku gyvenime būtų vienai pačiai, be draugų“, - prisiminė senolė ir apgailestavo, kad jau nė vienos savo atžalos nebeturi: „Abu vaikai pasistatė namus, buvo pasiturintys. Padėjau ir aš jiems, kiek tik galėjau, ir darbais, ir pinigais.“

Ilgaamžė atvira - didžiausia laimė jos gyvenime buvo vaikai. Su didžiule meile prisiminė ir dukrą, ir sūnų.

„Galvoju, kad mes kiekvienas turime savo likimą. Kokį jau davė, tokiu ir reikia džiaugtis. Dabar atrodo, kad aš jau nebeturiu sveikos vietos, ne kartą griuvau, susitrenkiau ir koją, ir ranką, bet nesiskundžiu“, - trindama skaudančią koją pasakojo senolė.

Valgė, ką turėjo

Šiais laikais mėgstama akcentuoti, kad ilgaamžiškumą lemia ne tik geros emocijos, bet ir nuolatinis judėjimas, sveika mityba.

Anelė nusijuokė, kad nieko apie tai jaunystėje nebuvo girdėjusi.

Po karo valgėme tai, ką turėjome. Apie tai nieko negalvojome. Turėjome ir mėsos pakankamai, ir pieno. Tiesiog mokėjome pasigaminti.

„Po karo valgėme tai, ką turėjome. Apie tai nieko negalvojome. Turėjome ir mėsos pakankamai, ir pieno. Tiesiog mokėjome pasigaminti. Man atrodo, kad dabar taip nebemoka. Aš taip skaniai išvirdavau bulves, ant jų užpildavau paspirgintų lašinukų, sugrūsdavau ir taip gardžiai valgydavome... Mes aliejų labai mėgome, bet nežinau, koks jis tada buvo, gal saulėgrąžų...“ - prisiminė senolė.

Nors dabar, sakė, jau stengiasi daug nevalgyti, bet dar mielai suvalgo vieną cepeliną, mėgsta silkę.

Malonumas - spalvinti

Pasiteiravus, kas dabar praskaidrina kasdienybę, Anelė šypsodamasi pasakojo, kad veiklos senelių globos namuose - į valias. Dažnai pakoncertuoti atvyksta darželinukai ar moksleiviai, organizuojamos įvairios veiklos.

„Kiekvienam pasiūlo, ką veikti, pagal mūsų norus ir galimybes. Kai mano ranka dar buvo sveika, mėgdavau piešti, o dabar tik spalvinu. Tikrai nenuobodu. Įdomu susipažinti, kai atvyksta nauji gyventojai. Aišku, ne visi noriai bendrauja, sako, kad aš kurčia. 

© Anelės Bagdonienės šimtojo gimtadienio šventės akimirkos. VšĮ „Pagalba senjorui“ nuotr.

Gal tik liūdna būna, kai kiti iškeliauja Anapilin. Iš mano kambario jau keturios ar penkios kambariokės iškeliavo... Kartais pažiūriu ir televizorių, man ten įdomu stebėti, kaip žmonės gražiai apsirengę“, - pasakojo senolė ir prisiminė, kad ir pati mėgdavo puoštis.

VšĮ „Pagalba senjorui“ direktorė Agnė Urbikienė antrino, kad ruošdamasi savo šimtmečio jubiliejui Anelė nemažai dėmesio skyrė ir savo išvaizdai. Darbuotojos ne kartą ėjo į turgų, kol rado Anelei patinkančius drabužius šventei. Senolė pageidavo, kad būtų padažyti antakiai ir blakstienos.

„Gimtadienio šventę organizavome taip, kaip norėjo pati Anelė. Ji pageidavo, kad būtų balionų, tortas, grotų gyvi muzikantai. Labai džiaugėsi bendruomenės jai parodytu dėmesiu. Atvažiavo pasveikinti ir Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus, padovanojo šilkinę skarelę, kuria Anelė dabar mielai puošiasi“, - pasakojo direktorė.

„Niekas nebeįdomu“

Senelių globos namų bendruomenė jau laukia ir gegužės, kuomet šimtas metų sukaks Antaninai Lekstutienei, tačiau pati senolė bent kol kas sakė nenorinti jokios pompastikos.

„Nieko negalvoju. Nenoriu aš jokių švenčių. Man jau nebeįdomu niekas“, - atviravo Antanina.

Senolė neslėpė, kad tuomet, kai atvažiavo į senelių globos namus, galvojo tik apie viena - kaip greičiau numirti, bet pamažu apsiprato. Visgi sakė, kad artėjantis šimtmetis jokio džiaugsmo neteikia.

„O kuo džiaugtis? Prastai girdžiu, prastai matau. Niekas man neįdomu, sėdžiu, guliu, ir tiek. Toks žmogus jau nebegyveni, karšiniesi, ir tiek“, - atvira buvo Antanina.

O kuo džiaugtis? Prastai girdžiu, prastai matau. Niekas man neįdomu, sėdžiu, guliu, ir tiek. Toks žmogus jau nebegyveni, karšiniesi, ir tiek.

Telšių rajone, Žarėnų valsčiuje, gimusi ir augusi ilgaamžė pasakojo, kad jos gyvenimas nelepino. Pamena ir karo sunkumus.

„Atsimenu, kaip su draugėmis įsilipome į vėjo malūną, o mums virš galvų kulkos tik švilpia, tik švilpia iš fronto... Tiek to proto teturėjome“, - prisiminė Antanina.

Ji sakė jokių mokslų nebaigusi, dar būdama visai jauna atvažiavo į Klaipėdą, čia ir prabėgo visas gyvenimas. Kadangi į uostamiestį išsikraustė gyventi kaimynai, kurie augino penkis vaikus, jie pasiūlė Antaninai vykti kartu padėti prižiūrėti vaikus. Taip jauna žemaitė ir atvyko gyventi prie jūros.

„Padėjau kaimynų vaikus auginti, paskui išėjau dirbti į 12-ąją vidurinę mokyklą valgykloje. Dirbau ir saldainių fabrike. Papuoliau ten pagal kvapą... Taip skaniai kvepėjo tas fabrikas, galvojau, kad ten rojus, bet iš tikrųjų buvo labai sunkus darbas. Tikrai nebuvo saldu. Paprastiems darbininkams, be mokslų, niekur nebuvo laimės. Vėliau dar teko ilgai dirbti Vaikų ligoninėje, padėdavau prižiūrėti vaikus. Turėjom sodą, tad po darbo dar lėkdavau ką nors parduoti: obuolius ar uogas“, - pasakojo Antanina.

© Gegužės 15-ąją šimtas metų sukaks Antaninai Lekstutienei.

Senolė prisimena, kad labai mėgo eiti prie jūros. Ypač mėgo Smiltynėje esančius pliažus. Ir saulės nebijojo - degindavosi ir pati, ir vaikų nuo saulės spindulių nesaugojusi.

Antanina atvira - nei sveikata, nei savimi nebuvo kada rūpintis.

„Aš gyvenime nebuvau linksma. Nelabai geras tas mano gyvenimas buvo, tai ir tos linksmybės man nebuvo. Pusę gyvenimo išgyvenome “prie ruso„, tai ar galėjo būti lengva? Be to, mano vyras buvo pijokas, bet anksti numirė. Nežinau, kodėl tas mano gyvenimas toks ilgas, nenorėjau tiek ilgai gyventi, bet kaip jau yra, taip. Dar pagyvensiu“, - atsiduso Antanina.

Moteris džiaugiasi, kad susilaukė 3 vaikų. Deja, vieną jau teko palaidoti.

Pasiteiravus, ar turi dar kokių svajonių, Antanina pagaliau nusišypsojo: „Norėčiau naminių cepelinų. Tokių, kaip anksčiau pasidarydavome namuose - su lašinukais. Dabartiniai cepelinai - kas kita. Kai ne pats darai, tai ne pats.“