Apie mokytojų profesijos iššūkius ir svarbą, visuomenės ir valstybės palaikymą bei šiuolaikinio žmogaus ugdymo galimybes kalbamės su geografijos mokytoja, Klaipėdos universiteto Jūrų tyrimų instituto doktorante, konferencijų ir renginių lektore, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo seminarų rengėja ir Liberalų sąjūdžio nare Aiste Andriule.
Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria pedagogai?
Vienas didžiausių iššūkių – didelis mokinių skaičius klasėse. Mokytojai turi dirbti su perpildytomis klasėmis, kuriose sunku skirti pakankamai dėmesio kiekvienam mokiniui. Tai gali apsunkinti mokytojo darbą ir trukdyti efektyviam mokymosi procesui.
Mokytojai, be kita ko, dar susiduria ir su skirtingais mokinių poreikiais. Vieni mokiniai į mokyklas ateina turėdami specialiųjų ugdymosi poreikių, o kiti pasižymi labai aukštais gebėjimais, tad vienas mokinys įsimena greitai, o kitam reikia dar tris kartus pakartoti. Mokiniai skirtingi, bet jie visi turi teisę į kokybišką ugdymą ir kokybiškas žinias, tad mokytojams tenka rasti būdų, kaip pritaikyti mokymąsi kiekvieno mokinio poreikiams, o tai gali reikalauti papildomų resursų ir pasirengimo.
Dar vienas labai svarbus mokytojo kaip prestižinio darbuotojo iššūkis yra nedidelis darbo užmokestis. Nors ši tema – atlyginimų didinimo klausimas – keliamas jau daugybę metų. Tai, ko gero, atsako į klausimą, kodėl ši profesija nesulaukia susidomėjimo jaunimo gretose. Juk gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kur pinigai lemia ir padėtį visuomenėje, ir požiūrį į darbuotoją. Vaikai labai imlūs, seka ir stebi situaciją, kalbasi su tėvais, tad formuojasi, švelniai tariant, ne itin geras požiūris į mokytojo profesiją. Iš tikrųjų, daugelis mokytojų uždirba mažiau, nei kitų sektorių specialistai, nors jų darbo krūvis ir atsakomybė yra ypač dideli. Šis atlyginimo skirtumas ir gali demotyvuoti jaunus specialistus, norinčius rinktis pedagogines studijas.
Šiuolaikinio mokytojo bruožai – kokius išskiriate, kodėl?
Pirmiausia šiuolaikinis mokytojas - tai tas, kuris pats yra nuolatinis studentas, kuris gyvena savo dalyko naujovėmis, kuris nebijo mokytis, klysti ir tai pripažinti. Šiandien yra labai daug gabaus jaunimo, kuris kai kuriose srityse net pralenkia mokytoją, tad svarbiausia nebijoti klysti ir mokytis vieniems iš kitų.
Taip pat nepamirškime, kad pedagogams tenka ne tik mokyti, bet ir ugdyti kritinį mąstymą, kūrybiškumą bei kitas svarbias jauno žmogaus kompetencijas. Juk atnaujinto ugdymo programos ir remiasi kompetencijų ugdymu, visai kaip tarptautinėse programose. Vadinasi, mokytojai privalo nuolat tobulinti savo pačių žinias ir mokymo bei mokymosi metodus (pagalbos mokiniui mokytis ir įsiminti informaciją metodus), siekdami užtikrinti, kad mokiniai būtų tinkamai pasiruošę gyvenimui šiuolaikiniame konkurencingame pasaulyje.
Šiuolaikinės asmenybės ugdymas – svarbi investicija?
Vaiko ugdymas daugeliui tėvų yra prioritetas. Vaikai, pradėję eiti į pirmą klasę, net 12 metų daugiau laiko praleidžia su mokytojais nei su tėvais, tad mokytojo prisilietimas, mokymosi aplinka tampa labai svarbūs ne tik įgyjant žinių, bet ir formuojant pasaulėžiūrą.
Na, o mokytojo kompetencija perteikti žinias yra nenuginčijama. Turbūt ir patys mokiniai jaučia, su kuriuo mokytoju išmokstama greičiau ir lengviau, nors mokytojai gali būti vienodai kompetentingi. Šiandien „iškalimo” metodas jau yra pasenęs. Turime gausybę įvairiausių metodų, padedančių mokiniui mokytis. Pavyzdžiui, man asmeniškai labai pasiteisinęs metodas yra „minčių žemėlapis”, bet jų yra gausybė. Aš stengiuosi vaikus mokyti ne „iškalti”, bet suprasti, kaip veikia pasaulis, o kai supranti, tada bet kokia sudėtinga informacija įsimenama žymiai lengviau ir pasilieka atmintyje gerokai ilgiau.
Dar vienas paprastas gyvenimiškas pavyzdys – mokant vaiką geografijos, jis geriau įsimins reikiamas sąvokas, jei atitikmenų surasim jo patirtyje. Pavyzdžiui, mokant atskirti ugnikalnių rūšis, lengviau atskirti kūgiškąjį nuo skydinio tiesiog pateikiant Tenerifės salos pavyzdį, žinoma, jei mokinys yra lankęsis šioje saloje. Jeigu ne, būtina atrasti jo interesų sritį. Juk jeigu mums informacija įdomi, ją lengviau išmokstame. Tik, be abejo, aš kalbu per savo mokomojo dalyko prizmę.
Apibendrinat, šiuolaikinė asmenybė yra žmogus, gebantis kritiškai mąstyti bei efektyviai mokytis, turintis drąsos reikšti savo nuomonę, pasirengęs prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Mokytojai turi formuoti šias savo mokinių savybes, o tai reikalauja labai didelių pačių mokytojų pastangų, tad natūralu, kodėl kyla darbo užmokesčio dydžio klausimas. Jei į mokyklas norime pritraukti ne tik dalykininkus profesionalus, bet ir pedagogus, žinančius sistemingo ir efektyvaus mokymosi principus, nuolat tobulėjančius ir augančius kartu su jaunimu, būtini stiprūs pokyčiai švietimo sistemoje.
Kuo skiriasi ugdymas užsienio mokyklose ir Lietuvoje?
Ugdymas užsienyje ir Lietuvoje pradeda supanašėti, jau net nacionalinės programos perima tarptautinių programų bruožus, kur šalia žinių atsiranda ir tokių savybių kaip kritinis mąstymas, atvirumas, smalsumas, sąžiningumas, rizikuojančios ir subalansuotos asmenybės ugdymas.
Stojant į užsienio universitetus dažnai yra tik tam tikras pereinamasis balas, kurį perėjus jau vertinamas ne aukštesnis balas, o asmenybės savybės. Įsivaizduokime du būsimus studentus su panašiu pereinamuoju balu. Kurį priims? Ar tą, kurio balas aukštesnis (pirmenybinis aukštesnio balo pavyzdys Lietuvos universitetuose), ar tą, kuris įveikia kitus asmenybės ir motyvacijos testus? Atsakymas - priims pastarąjį, ne turintį aukštesnį balą, bet aukštesnę motyvaciją.
Kokie svarbiausi žingsniai ir sprendimai, kurių šiuo metu trūksta švietimo sistemoje, norint teisingai ugdyti šiuolaikinį žmogų?
Svarbiausias žingsnis yra investuoti į mokytojo profesiją. Tai reiškia, kad norint užtikrinti, jog mokytojai būtų profesionalai, mokėtų užsienio kalbų, išmanytų ir gebėtų taikyti šiuolaikinius mokymo metodus bei atlieptų besikeičiančius poreikius ir ugdymo programas, reikia, kad mokytojai turėtų galimybę tobulinti savo žinias ir gebėjimus seminaruose, užsienio stažuotėse ir, žinoma, gautų adekvatų atlyginimą už savo darbą.
Apie mokinių skaičių klasėse jau minėjau. Didelės klasės neužtikrina sėkmingo mokymo ir mokymosi. Juk kiekvienam mokiniui reikia to asmeninio mokytojo „prisilietimo”. Juk ir medžio lenta be amatininko rankų nevirsta muzikos instrumentu.
Man asmeniškai labai svarbu skatinti visuomenės supratimą apie mokytojo profesijos svarbą. Svarbu kalbėti ir apie kokybišką ugdymą, atliepiantį šiuolaikinės asmenybės poreikius, tad atviras, mąstantis, tyrinėjantis, drąsus ir kūrybingas žmogus – misija įmanoma, nes toks jis tampa mokytojų rankose.
Politinė reklama apmokėta iš Liberalų sąjūdžio sąskaitos. Užsak. Nr. 311555
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą