Socialinės erdvės spalvos: senatvė ne į visus namus atneša ramybę ir poilsį

Daugiau negu pusė jų yra pasibaigusių, galioja per 800.

Biudžetinės įstaigos Klaipėdos miesto socialinės paramos centro darbuotojų kasdienybė yra gana įvairi.

Jau vien todėl, kad didžioji dalis šios įstaigos darbuotojų kiekvieną dieną teikia socialines paslaugas namuose tiems, kuriems reikalinga pagalba.

Senatvė ne į visus namus atneša ramybę ir poilsį.

Šioje erdvėje neretai būna daug skausmo, negalios, ligų ir su šiomis problemomis susijusių iššūkių.

Neseniai centro socialiniai darbuotojai tiesiogiai susidūrė su apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje vykdymo procedūra, nors orderis dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įteiktas nebuvo.

Apie smurtą centro socialiniai darbuotojai sužinojo, kai patyrusi smurtą moteris dar tik laukė eilėje pagalbos į namus paslaugų.

Moteris – akla, garbingo amžiaus senolė, gyvenanti su sūnumi, turinčiu psichikos negalią.

Matydama, kad senolei labai reikalinga pagalba, nelaukdama, kol prieis eilė gauti pagalbos į namus paslaugas, centro socialinė darbuotoja organizavo ambulatorines slaugos paslaugas namuose ir pas senolę kartą per savaitę ateidavo slaugytojo padėjėja.

Būtent ji ir pranešė centro darbuotojams, kad negali patekti pas senolę į namus, nes ji yra sūnaus užrakinta.

Apie tai sužinojus, centro darbuotojų iniciatyva buvo iškviestos tarnybos, kurios patekusios į namus rado sumuštą ir užrakintą namuose, kelias dienas be maisto ir jokios priežiūros senolę, o sūnų užsidariusį kitame kambaryje, kuriame buvo daug tuščių alaus butelių.

Su tarnybų pagalba sūnus buvo paguldytas į Psichiatrijos filialą, o senolė - į ligoninę. Tai buvo tik pirmieji ir trumpalaikiai sprendimai.

Senolė netrukus iš ligoninės grįžo namo ir jai buvo pradėtos teikti pagalbos į namus paslaugos.

Netrukus iš ligoninės grįžo ir sūnus. Socialiniai darbuotojai iš pradžių tikėjosi, kad turės daugiau laiko problemai išspręsti, nes paprastai žmonės, turintys psichikos sutrikimų, po gydymo kurį laiką jaučiasi geriau ir nebūna agresyvūs, tačiau sūnus jau po kelių dienų pagrasino savo mamai, kad vėl prieš ją panaudos fizinį smurtą, todėl turėjome nedelsdami išvežti senolę iš namų.

Labai nelengva, kai reikia aklą, tik savo labai mažoje erdvėje prisitaikiusią gyventi senolę kažkur iškelti.

Ir ne tik prisitaikiusią gyventi savo „burbule“, bet ir besirūpinančią savo neįgaliu sūnumi.

Jis, kad ir kaip būtų pasielgęs, jai yra jos vienintelis vaikas. Ir visai nesvarbu, kiek tam vaikui metų.

Tačiau šio vaiko prieš motiną pakelta ranka kardinaliai pakeičia visą senolės gyvenimą. Moters teigimu, ji padovanojo butą sūnui, kad jis būtų saugus.

O dabar pačiai tapo nesaugu ir net pavojinga likti šiuose namuose, todėl tenka iš jų išvažiuoti.

Socialinei darbuotojai, kuriai buvo pavesta spręsti šią problemą, atsirado daugybė netikėtų rūpesčių.

Paimti močiutę iš nesaugios aplinkos nebuvo taip paprasta. Ji nesutiko su jokiais pasiūlymais.

Ji bijojo absoliučiai visko. Nenorėjo išsiskirti su sūnumi. Močiutę reikėjo nuolat drąsinti, įtikinėti, kad tai daroma jos labui.

Reikėjo ieškoti drabužių, higienos reikmenų, kurių močiutė neturėjo, kad ji galėtų kažkurį laiką praleisti kitoje aplinkoje.

Nėra jokios paruoštos atmintinės, patarimų ar kitokių teisės aktų ar dokumentų, kur socialiniam darbuotojui būtų patarta, kaip elgtis konkrečiu atveju.

Socialinė erdvė yra unikali, nes čia dirbantys žmonės nuolat susiduria su naujais iššūkiais, turi būti nuolat pasiruošę patiems netikėčiausiems atvejams. Kaip ir šį kartą.

Centro darbuotojams kartu su kitų tarnybų atstovais reikėjo visus sprendimus priimti greitai.

Aprašytu atveju nebuvo laiko apmąstymams ar dideliems pasirinkimams. O ir lėšų tokiems atvejams spręsti nėra numatyta.

Apie šią istoriją nusprendėme parašyti todėl, kad apie senų žmonių patiriamą smurtą artimoje aplinkoje visuomenėje yra labai mažai kalbama.

Daugiausia dėmesio yra skiriamas smurtą šeimoje patiriantiems vaikams, kiek daugiau pradėta skirti dėmesio nuo sutuoktinio (sugyventinio) šeimoje patiriam smurtui ir labai mažai žinoma apie smurtą, kurį patiria senyvo amžiaus neįgalūs žmonės nuo savo vaikų.

Net ir jaunai, sveikai moteriai yra labai sunku pasipriešinti smurtaujančiam vyrui, išsivaduoti iš smurto rato. O kaip tai padaryti senam, neįgaliam žmogui?

Senyvo amžiaus neįgalūs žmonės neretai susiduria ir su savo artimųjų finansiniu išnaudojimu. Būna, kad suaugę vaikai gyvena išlaikomi savo tėvų iš pensijos iki pat jų mirties.

Dar gerai, jei tos pensijos visiems pakanka, tačiau būna atvejų, kai suaugę vaikai paima visą senolio pensiją ir ne visada pasirūpina, kad šiam netrūktų maisto ar vaistų.

Dėl tokio atvejo esame kreipęsi į policiją, bet buvo atsakyta, kad padėti policija negali, nes pinigai yra atiduodami savanoriškai.

Socialinė erdvė – tai mūsų bendruomenės sudėtinė dalis. Socialiniai darbuotojai yra tie žmonės, kurie darbuojasi šioje erdvėje, kiek įmanoma sprendžia problemas, ieško trumpiausių kelių teisingų sprendimų link.

Dažnai ši erdvė yra tokia komplikuota, kad net konsultuojantis, dirbant labai išmanančių savo darbą asmenų kolektyve ne visada greitai randami teisingi sprendimai.

BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centre dirba 21 socialinis darbuotojas, 107 individualios priežiūros darbuotojai, kurie teikia pagalbą į namus ir dienos socialinės globos paslaugas namuose 435 asmenims (šeimoms).