Kaip priversti orchidėją žydėti ištisus metus: patyrusių gėlininkų patarimai

Problema nebūtinai slypi augalo kokybėje ar dėmesio trūkume – dažniausiai priežastis yra netinkama priežiūra. 

Orchidėjos gali žydėti beveik be ilgų pertraukų, tačiau tam reikia sudaryti kontroliuojamo streso sąlygas, o ne sukurti šiltnamį primenančią aplinką. Nuolatinė šiluma, per gausus laistymas ir azoto trąšos skatina augalą auginti lapus, o ne žiedynstiebius. 

Supratus, kokiomis sąlygomis orchidėjos auga gamtoje, galima pasirinkti tinkamą priežiūros strategiją. Svarbiausia atsisakyti požiūrio, kad kuo daugiau augalui skiriame dėmesio, tuo geresnis bus rezultatas.

Gamtoje orchidėjos auga ant medžių, o jų šaknys drėgmę gauna iš oro ir trumpalaikių tropinių liūčių. Todėl laistymas iš laistytuvo tiesiai į lapų skrotelės centrą pagal nustatytą grafiką gali lemti vandens kaupimąsi ir šaknų puvimą. Augalas energiją skiria išgyvenimui, o ne pumpurų formavimui.

Tinkamas laistymo būdas – permatomą vazoną 15–20 minučių panardinti į indą su 30–35 laipsnių temperatūros vandeniu. Žievė turi prisigerti drėgmės, o tuomet vandens perteklių būtina visiškai nupilti. Vandens likučius iš lapų pažastų reikėtų pašalinti servetėle, kad nepradėtų pūti augimo taškas.

Laistyti reikėtų ne pagal kalendorių, o stebint šaknis. Sidabriškai pilkos šaknys rodo, kad augalui reikia vandens, o ryškiai žalios – kad drėgmės pakanka. Vidutiniškai laistymo intervalas yra 7–14 dienų: žiemą rečiau, vasarą dažniau. Vis dėlto svarbiausia atsižvelgti į augalo išvaizdą ir vazono svorį. Permatomas vazonas yra labai naudingas, nes orchidėjos šaknys taip pat dalyvauja fotosintezėje.

Temperatūros skirtumas tarp dienos ir nakties – vienas svarbiausių signalų, skatinančių orchidėją žydėti. Augalui reikia maždaug 4–6 laipsnių skirtumo: dieną 23–25 laipsnių, naktį 15–18 laipsnių temperatūros. Tokios sąlygos imituoja gamtoje vykstančius procesus ir gali paskatinti augalą išleisti žiedynstiebį.

Rudenį nakčiai galima praverti langą arba pastatyti vazoną vėsesnėje vietoje. Jei tokio temperatūros pokyčio nėra, orchidėja gali toliau auginti lapus, tačiau nežydėti.

Tręšimą taip pat reikėtų koreguoti. Azotas skatina žaliosios masės augimą, o žydėjimui svarbūs fosforas ir kalis. Pumpurų formavimuisi rekomenduojamos trąšos, kurių sudėtyje yra daugiau fosforo, pavyzdžiui, 10-30-20 formulės. Monokalio fosfatas, vartojamas 1 g vienam litrui vandens, siūlomas naudoti kartą per dvi savaites.

Liaudiškos priemonės: citrinų sultys su medumi (10 lašų sulčių ir 2 šaukštai medaus litrui vandens), alavijo sultys, naudojamos laistymui, svogūnų lukštų nuoviras, bananų žievelės, kaip kalio ir fosforo šaltinis, taip pat ant substrato padėtas obuolys, kuris išskiria etileną ir esą gali paskatinti pumpurų vystymąsi.

Pasibaigus žydėjimui, nereikėtų iš karto nukirpti žiedynstiebio prie pat pagrindo. Jei stiebas išlieka žalias ir gyvas, jį galima patrumpinti šiek tiek virš antrojo ar trečiojo žiedelio po senais žiedais – iš miegančių pumpurų gali išaugti naujos šakelės. Nudžiūvusį ir pageltusį žiedynstiebį reikėtų pašalinti prie pagrindo.

Svarbu žydėjimo metu neperstatinėti vazono, nes orchidėjos jautriai reaguoja į vietos ir padėties pokyčius, o dėl to gali pradėti kristi pumpurai.

Norint, kad orchidėja žydėtų ištisus metus, itin svarbi 10–12 valandų šviesos trukmė. Todėl rudenį ir žiemą, kai natūralios šviesos mažai, rekomenduojama naudoti fitolampą. Tiesioginiai saulės spinduliai vasarą gali nudeginti lapus ir smarkiai pakenkti augalui, todėl orchidėjai geriausia išsklaidyta šviesa.

Net ir idealiai prižiūrima orchidėja negali žydėti amžinai. Po 5–6 mėnesių beveik nepertraukiamo žydėjimo jai gali prireikti 1–1,5 mėnesio poilsio. Šiuo laikotarpiu laistymą reikėtų sumažinti, tręšimą nutraukti, o temperatūrą šiek tiek sumažinti.

Augalas tuo metu atgauna jėgas ir sukaupia išteklių. Vėliau žydėjimo ciklą galima vėl skatinti temperatūros skirtumu bei fosforo ir kalio trąšomis. Po kurio laiko gali pasirodyti naujas žiedynstiebis.

Taigi ištisinis orchidėjos žydėjimas be jokios pertraukos yra labiau mitas, tačiau beveik nepertraukiamas žydėjimas su trumpomis pauzėmis, tinkamai prižiūrint augalą, yra įmanomas.

Dažniausios nežydėjimo priežastys – per dažnas laistymas, per didelis azoto trąšų kiekis arba nepakankamas temperatūros skirtumas tarp dienos ir nakties.

Rudos ir minkštos šaknys gali rodyti, kad dėl perteklinės drėgmės prasidėjo puvimas. Tokiu atveju orchidėją reikėtų persodinti į šviežią žemę, pašalinti pažeistas šaknis ir sudaryti vėsesnes sąlygas. Taip pat rekomenduojama 2–3 savaitėms augalą perkelti į vėsesnę vietą, kur naktį temperatūra siektų 15–18 laipsnių, ir sumažinti laistymą. Azoto trąšų tuo metu reikėtų atsisakyti.

Pumpurai gali pradėti kristi ir dėl staigių temperatūros pokyčių, skersvėjų, sauso oro nuo radiatorių, vazono perstatymo arba per didelės drėgmės šaknų zonoje. Tokiu atveju reikėtų patikrinti šaknis, pasirūpinti oro drėgme aplink augalą, tačiau nepurkšti pačių žiedų, žydėjimo metu netręšti ir stengtis vazono nejudinti.

Orchidėjai reikia ne įnoringos, o specifinės priežiūros, pagrįstos jos natūralios fiziologijos supratimu.

Šeši svarbiausi dalykai, padedantys pasiekti gerą rezultatą:

10–12 valandų šviesos per parą, šaltuoju metų laiku naudojant fitolampą;

laistymas panardinant vazoną tik tada, kai šaknys tampa sidabriškai pilkos;

4–6 laipsnių temperatūros skirtumas tarp dienos ir nakties;

fosforo ir kalio trąšos, vengiant perteklinio azoto;

žalio žiedynstiebio genėjimas virš miegančio pumpuro;

maždaug mėnesio poilsio laikotarpis po ilgo žydėjimo.

Per daug tręšiama ir šilumoje laikoma orchidėja gali nežydėti metų metus, o tinkamai subalansuotas laistymas, apšvietimas ir temperatūros režimas gali paskatinti gausesnį žydėjimą.

Straipsnyje teigiama, kad šis metodas praktikoje pasiteisina – esą praėjus dviem savaitėms nuo monokalio fosfato ir folio rūgšties naudojimo, ilgai nežydėjusi falenopsio orchidėja gali išleisti naują žiedynstiebį.

Vis dėlto sėkmę lemia ne priežiūros priemonių kiekis, o tinkamai sudarytos sąlygos, kuo labiau primenančios natūralią orchidėjos aplinką.