Sodininko ABC: 5 priežastys, kodėl bijūnai nežydi ir ką tokiu atveju daryti?
Kodėl persodinti bijūnai nežydi
Jei šį ar praėjusį pavasarį persodinote ar persodinote bijūnų krūmus ir jie nežydi - tai normalu.
Pirmaisiais metais po pasodinimo jie nežydės: jiems reikia 2 ar net 3 metų, kad sustiprėtų ir mestų pumpurus.
Tačiau jei visi terminai praėjo, o bijūnai vis dar nenori žydėti - štai priežastis susirūpinti.
Kodėl bijūnai nežydi - ką daryti, jei jie žydėjo ir staiga nustojo žydėti?
Pagrindinės priežastys, kodėl bijūnai nežydi daugelį metų, yra penkios.
Tikėtina, kad viena iš jų trukdo jūsų gėlėms:
1. Bijūnai buvo netinkamai pasodinti arba persodinti
Viena iš priežasčių, kodėl bijūnai nežydi, yra netinkamas sodinimas.
Pirma, sodindami turėtumėte atidžiai apžiūrėti sodinukus ir auginius: jie turi būti sveiki, be įtrūkimų ar ataugų, pažeidimų ar ligų.
Turėtų būti 2-4 pumpurai (daugiau nereikia, tai klaida), o šaknys turėtų būti ilgesnės nei 5 cm.
Sodinimo duobė turėtų būti gana didelė - 60 x 60 cm arba dar didesnė, nes bijūnai turi galingas šaknis ir jiems reikia daug vietos.
Sodinimo duobėje pirmiausia paklokite drenažo sluoksnį - pavyzdžiui, smėlio, o tada dirvožemio su kompostu arba humusu ir pelenais.
Sodinkite krūmą ne giliai ir ne arti - viršutinį pumpurą reikia uždengti 5 cm žemės sluoksniu.
Patarimas: bijūnus dalykite ir persodinkite maždaug kas 8 metus - tada jie gerai žydės.
2. Bijūnai nemėgsta savo vietos
Šios gėlės mėgsta saulę, todėl pavėsyje gali nežydėti arba prastai žydėti. Jie nemėgsta skersvėjų ir daug drėgmės - stovinčio vandens.
Galbūt jiems netinka dirvožemis - geriau juos sodinti šarmingame.
Patarimas: nesodinkite bijūnų krūmų prie namo sienų - vasarą gėlės nukentės nuo perkaitimo, o žiemą - nuo sniego ir lašų nuo stogų.
3. Bijūnai neturi pakankamai „maisto“
Kartais bijūnai nežydi dėl to, kad yra „alkani“: kuo ilgiau jie auga, tuo daugiau jiems reikia maisto medžiagų.
Tai netaikoma vienerių ar dvejų metų gėlėms - joms visiškai pakanka trąšų, kurių buvo įberta sodinant.
Paprastai bijūnai tręšiami pavasarį ir vasarą:
- Pirmą kartą tręšiama pavasarį, kai sudygsta daigai - po šaknimis įterpiamos azoto ir kalio trąšos arba kompostas;
- antrą kartą - kai susiformuoja pumpurai, galima tręšti kompleksinėmis (azoto, kalio, fosforo) arba organinėmis trąšomis po lietaus ar laistymo;
- svarbiausia - trečiosios trąšos, jos tręšiamos po 2 savaičių, kai bijūnai jau turėtų žydėti - kalio ir fosforo.
Patarimas: su trąšomis svarbu nepersistengti - jų trūkumą bijūnai toleruoja lengviau nei perteklių.
Pavyzdžiui, jei azoto bus daug, bijūnai turės puošnius lapus, bet prastai žydės.
4. Bijūnams trūksta drėgmės
Šios gėlės nemėgsta stovinčio vandens ir drėgmės pertekliaus, tačiau kenčia ir dėl drėgmės trūkumo. Ypač svarbu juos laistyti žydėjimo išvakarėse, per karščius ir sezono pabaigoje.
Laistykite bijūnus ne po krūmu, o 30-40 cm atstumu nuo jo vidurio (kuo senesnis krūmas - tuo toliau).
Po vienu krūmu supilkite apie 3-4 kibirus vandens, tai darykite anksti ryte arba vakare, kad išvengtumėte aktyvios saulės.
Patarimas: bijūnų pumpurų ir žiedų purkšti nebūtina - augalai gali užsikrėsti pilkuoju puviniu.
5. Bijūnai serga arba kenčia nuo kenkėjų
Liga arba kenkėjų antplūdis - dar viena priežastis, kodėl bijūnai nežydi daugelį metų.
Iš dažniausių ligų ir kenkėjų, kurie pažeidžia šias gėles, - tai žinoma daugelis miltligės ir pilkojo puvinio, amarų, taip pat Lemoine'o ligos.
Būtina atidžiai apžiūrėti krūmus, kad būtų galima nustatyti, nuo ko jie gali sirgti, ir juos gydyti.
Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Lemoine'o liga ir nematodais, krūmus reikėtų tiesiog pašalinti.
Taip pat svarbu laiku užkirsti kelią ligų ir kenkėjų antplūdžiui.
Jei patiko straipsnis, nepamirškite pasidalinti su draugais Facebook!
Taip pat skaitykite:
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą