Sofija... Ak, Sofija Kanaverskyte

Vakar, apgaubti spalio pagelos Smilgių kapinėse, palydėjome Tave amžinybėn. Bet argi Tu negyvenai amžinybėje? Tu, Perekšlių nuo Panevėžio krašto paukštė, nutūpei Klaipėdoje. Kaip tas nutiko?

Atleiski, kreipdavausi į Tave tik "Jūs", o dabar  ėmė ir iššoko  tas "Tu".  Bet nevarysiu jo po liežuviu, tegul padeda mums kalbėtis.

Rašau, tarsi kalbuosi su su Tavimi ir amžinybe. Ir nebežinau, kas lenda man į galvą — Tavo žodžiai iš  knygos "Gyvenimas gražus", ar ilgiausių mudviejų pokalbių žodžiai?

Neatskirsiu gyvo Tavo žodžio nuo rašytinio, o ir nematau jokio reikalo skirti. Nesigilinsiu!

Vargas tau buvo paskirtas nuo vaikystės. Komunizmo ir rusų tvarkos tvanas užliejo ir nepaliko jokių šansų gintis. Tas tvanas atėmė ir tėvą, ir namus. Badas, slapstymasis, mušimas ir niekinimas buvo Tavo kasdienybė. Ji galėjo atimti norą gyventi? Ir ne vienai tau, o ir vargšei mamai, ir sesėmis? Ne, negalėjo. Aistra gyventi nugalėjo.

Džiova nepagriebė, o tai buvo sėkmė; išgyvenai badą net iš šuns lėkštės pasiimdama Tau paliktą davinį.  Skurdą vargą išgyvenai baisiau negu knygnešiai — tik tiesdama rankas į šviesą. Vadinasi, mokslą.

Vos tik atsitiesei ir atvykai  į Vilnių, Gedimino kalno papėdėje Tave apiplėšė, pavogė net dokumentus. Vėl pakibai ant plauko.

Užsimerkusi, rydama ašaras, įstojai į scenografijos mokslus dailės institute nė nesuprasdama, kaip tas stebuklas įvyko.  Įvyko, nes Tavo žavesys, aistra akyse, ar baisingas noras nepasiduoti švieste švietė net po sunkiais skliautais.  

Ak, Sofi, Tu nepasiduodavai. Niekad.

Kūrybingiausiais 1958–1964 metais patyrei Pelenės, kilusios iš ubagystės, vargus ir tapai princese, verta princo baliaus. Ir balius buvo: Tau įteikė siuntimą į naują Eldoradą — į Panevėžio dramos teatrą. Vėl į Panevėžį, į tėvynę.

Gražioji Sofi, argi galėjai nepakliūti į Juozo Miltinio nagus? Šis kūrybos ir nuodėmės genijus pajuto Tavo šviesą ir išsyk gavai ankštuose buvusių Šaulių rūmuose atskiras dirbtuves. Taip, ėmė šefuoti, šukuoti, žavėtis Tavimi. 

Bet labai greitai pamatei (nereikėjo nė metų), kad tas režisūros kipšas, pakėlęs Tave į padanges, čia pat trenkia žemėn.  Kiek galėjai taip dirbti, kad ir labai geisdama dirbti? Velniškas talentas žavėjo, bet žmogus? Savigarba liepė jaunai merginai pasitraukti. Neilgai, labai neilgai  džiaugeisi puikiausiu to meto Lietuvos teatre.  

Bėgte pabėgai į Vilnių. Ir vėl laimė — naujas Eldordas. 1967 metais patekai į Aurelijos Ragauskaitės sukurtą Jaunimo dramos teatrą. Ir tada jau kaip svarbiausioji scenografė atsiskleidei jausnystės, kūrybos jėga.

1975 metai, ir Tu — "Klaipėdos fakultetuose".  Čia prasideda naujas kūrybos metas, imi dėstyti  scenografiją būsimiems teatrų kūrėjams. Šimtai Tavo studentų tapo laimingi, tebėra dėkingi, kad buvai jų dėstytoja. Pabirę po visus Lietuvos teatrus, jie nuolat kartoja Tavo vardą. 

Tuo įsitikinau  prieš gerą mėnesį, kai iš Kauno, iš  "ponios Hanos" salono paskambinau Tau į Klaipėdą, ir judvi su buvusia studente nuvilnijote kūrybos pievomis. Hana Šumilaitė suspindo vakaro saulės nušviesta.

Klaipėdoje buvo Jūros diena. Tu tampi piso traducijos naujų idėjų židiniu. Tau režisuojant eiseną, gimė  įstabūs karnavalai. 1984–2002 metai ir dabar minimi kaip nebepakartojami entuziazmu, išmislais ir  energija. Tau paklusdavo visi Klaipėdos gamyklų direktoriai, tu buvai miesto valdžios įgaliota rikiuoti juos.  

O tada — tapyba, batikos darbai, bažnytines vėliavas primenantys Tavo darbų ciklai: "Lietuvos didieji", "Lietuvos prezidentai", "Panevėžio teatro legendos". Kalėdiniai atvirukai-monstrancijos, kurių kasmet paruošdavo draugams, iki 100.

Pagaliau "Klaipėdos" skaitytojai išrinko Tave  „2022 metų klaipėdiete“. Gavai ir kultūros Magirstro žiedą.

Gyvenimas kaip stebuklinė pasaka, argi ne, Sofija?

Savo biografinėje knygoje "Gyvenimas gražus“ Tu šitai ir pasakei. Knyga paremta šimtu jaunystės laiškų, atgautų iš draugės. Knyga, kurioje pamatėme Tavo meilės, kančios ir ištikimybės kainą. Knyga, kokios neparašytų nė pusė Lietuvos rašytojų.

Ir išėjai į amžinybę su nauja knyga rankose, gavusi ją ligonininėje, iš dukros Agnės rankų. Esu tarp laimingųjų -- gavau egzempliuorių ir aš, su Tavo dedijacija. O tada išgirdau Tavo paskutinį klausimą: "Ar pasakysi man, ką apie ją manai?" Nespėjau pasakyti.

Ak, Sofija, kam ta mano nuomonė? Kokia gali būti nuomonė apie nuostabiai gražų gyvenimą? 

Dėkui... tik dėkui, SOFIJA.

Arvydas Juozaitis

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder