Statistika: tikėjimas ir pasitikėjimas

Bet šiandien – ne apie kojines, telefonus ir šalikėlius, kuriuos nuobodžiai, pareigos verčiami, dovanosite per šventes. O apie labdarą.

Atversiu retai girdimą labdaros indeksą (World Giving Index). Jį pasaulio šalims skelbia taip pat mūsuose veik nežinoma organizacija „Charities And Foundation“. 

Galėtume į tos mažai žinomos organizacijos nepatikrintus duomenis dėmesio ir nekreipti. Bet skaičiukai – pasauliui prieinami. Ir mums... nepalankūs.

Pradėsiu nuo šalių, daugiausia savo piliečiams aukojančių. (Žodis SAVO čia yra svarbus, nes daug labdaros pasauly skiriama ir svetimiems). 

Labdarai dosniausios, anot pasaulinio indekso, yra JAV, Indonezija, Australija, Naujoji Zelandija, Kanada, Airija ir Mianmaras. 

(Pastaroji valstybė – dėl budistinės tradicijos aukoti.) Suskaičiuotos 126 šalys. Lietuva statistikoje užima... 125-ąją vietą. 

Mums tai nepatinka, todėl ieškom kitų argumentų. Ir randam: Lietuvos statistikos departamentas praneša, kad fizinių asmenų ir verslo aukos labdarai mūsuose kasmet sudaro apie 1,2 proc. nuo BVP – mažiausiai iš visų ES šalių.

Gausybė aukojimo aspektų. Momentų ir aplinkybių. Kaip paprasta sekmadienio rytą po mišių elgetaujančio (negražus ir nešiuolaikiškas žodis!) delnan įsprausti pinigėlį! 

Bet ir čia niuansų dešimtys: kaip jis (ji) atrodo; ar nesmirdi nuo jo alkoholiu; kodėl vienas jų – prie bažnyčios, o kitas prie parduotuvės; kodėl vienas delną ištiesęs, o kita smulkias savo darželio gėlytes „pardavinėja“? 

Ir kodėl sėkmingo verslo šeimininkas užsimanė vieną kitą studentą paremti: ar neieško sau naudos? O kiek VARGŠAMS (per rinkimus žodis nė karto neištartas) paaukojo pilietis 81 milijoną loterijoje laimėjęs? Ir t.t.

Faktas: kuo žmogus turtingesnis, tuo didesnę dalį pajamų (daiktų) jis skiria labdarai. Taip yra pasaulyje. Lietuvoje – atvirkščiai: daugiausiai aukoja mažiausiai turintys.

O dabar klausimas: KADA jūs paskutinįsyk TAI padarėte? Kodėl?

Dažniausias atsakas: neabejingas. Kito bėdai. Bet pagrindinė sąlyga turėtų būti tokia – galimybė pasidalinti. Nes ne kiekvienas turi. Nors... kiekvienas gali. 

Ir čia išnyra ne vienas psichologinis efektas. Išryškėja mūsų mąstymo struktūros. Jei pasistengsi, visuomet labdarą su sveikata (savo arba kitų) susiesi.

Netikėtas minties posūkis: JAV ir Europoje labdaros mokslai (ir psichologiniai, ir medicininiai jų aspektai) dėstomi universitetuose. 

Mūsuose tai negirdėta. Ir todėl klausimas, ar esame kitokie? Atsakymas: kitokie! Ir – ne pačia geriausiąja prasme. 

Statistikai, kurią dabar pateiksiu, įrodymų neturiu. Tačiau tikiuosi, kad faktą patvirtins (bent jau nuojautomis) skaitytojai. 

Faktas: kuo žmogus turtingesnis, tuo didesnę dalį pajamų (daiktų) jis skiria labdarai. Taip yra pasaulyje. 

Lietuvoje – atvirkščiai: daugiausiai aukoja mažiausiai turintys. Ir nors tai neįrodyta, o tik pajaučiama – turite su tuo sutikti. Jei nesutinkate, nuvažiuokite į beglobių gyvūnų prieglaudą: kas ir kiek aukoja išvysite savo akimis.

Ir dar viena mūsų valstybės keistenybė. Mūsuose pagrindinis aukotojas yra 50-metis arba vyresnis. Pasaulyje – kitaip: pavyzdžiui, JAV dažniausiai aukoja 20-30 metų žmonės (45 proc.).
Dar truputis statistikos, kurios nė vienas nemėgstame, bet visuomet ja remiamės. 

39 proc. aukotojų pinigų kitiems skiria, nes TA problema juos jaudina. Antra tiek, dar 39 proc., aukoja todėl, kad jiems gyvenime pasisekė (čia jiems taip atrodo ir todėl tai yra laimingi žmonės). Likusieji, o tai per 20 proc. aukotojų lėšas skiria organizacijoms. 

Beveik pusė jų – religinėms bendruomenėms. (Bažnyčia ir mūsuose kasmet vis skurdžiau gyvena, tačiau ją lankantys žino: žiemą jos apšildymas kainuoja Didelius Pinigus. Ir ratas apsisuka: lankytojų mažėja, nes ten – šalta.)

Bet žinau, kad pasiilgote smagesnių detalių. Tad pirmiausia pranešame jums organizacijas – didžiausias aukotojas pasaulyje. 

Tarkite jų vardus pagarbiai: „Pfizer“. „Google“, „Walmart“.

2010-aisiais kanadiečiai Alanas ir Violeta Lardžai loterijoje laimėjo 10,9 milijono dolerių. Labdarai skyrė ir skurdžiai besiverčiantiems išdalino 10,6 milijono.

Londone jau pusšimtį metų veikia kavinė-skaitykla, kurioje kiekvienas lankytojas gali pavartyti ne tik naujausią laikraštį, bet ir nemokamai išgerti puodelį kavos bei suvalgyti pyragėlį. (Už jį jau sumokėjo anksčiau tądien kavinėje apsilankęs, turtingesnis). Bandyta šitą tradiciją ir Vilniuje įskiepyti. Deja, nebesigirdi.

Kartais (itin retai) labdarą mums teikia ir pati valstybė. Turiu omeny nemokamus (o iš tikro nemažai kainuojančius) profilaktinius medicinos patikrinimus. 

Deja, čia vėl suveikia nepatiklumas ir... bukagalviškai lietuviškas mąstymas: jei paslaugos (ar skiepai) „nekainuoja“, anot „tikro“ Tautos Atstovo, neverta nė eiti!

(Beje, ta proga noriu pafantazuoti apie neseniai visuomenę dar skaldžiusius skiepus: jei, sakykime, būtų paskelbta, kad jie itin brangūs, ne kiekvienam prieinami, lietuviai per galvą būtų vertęsi, kad tik juos gautų ir dar prieš kaimyną pasigirtų, jog „jau, šiaip ne taip gavau“...)

Kodėl žmonės aukoja? Todėl, kad vis daugėja suprantančių, jog labdara – pagalba kitiems – tiesiogiai pagerina kieno nors gyvenimą. Ji skatina socialinę lygybę. 

Kiekvienas, ką nors ir kiek nors paaukojęs, pasijaučia tvirtesnis, reikalingesnis. Tad dar apie vieną eksperimentą, vykusį Toje Pat Amerikoje.

Studentai kasdien gaudavo po 5 dolerius. Galėjo juos pasilikti sau arba paaukoti labdarai. Kiekvienos dienos savijautą po to buvo prašomi vienu dviem sakiniais aprašyti. Ir tapo aišku: pinigus kitiems dovanojusieji jautėsi laimingesni.

Jau netrukus pranešime jums ir apie pragaištingą (galbūt) labdaros poveikį. Tik prieš tai – detalė iš Alberto Einšteino gyvenimo. Tolimais 1930-aisiais jis sukėlė nepasitenkinimą ir net pyktį, kuomet viešėdamas Amerikoje už kiekvieną autografą ėmė prašyti nuo 1 iki 5 dolerių. Žinoma, visa tai atlėgo, kuomet surinktus pinigus mokslo genijus paaukojo labdarai.

Dabar apie tai, kodėl labdara, anot kai kurių duomenų ir psichologų, nereikalinga. Gal net kenk- sminga. Turime prisiminti seną istoriją apie žuvį ir meškerę – dažnas nuolat šelpiamas nebenori dirbti.

Dalis organizacijų labdarą dalija tik savo naudą įžiūrėdamos (mokesčių politika). Apie 20 proc. aukotojų norėtų tiksliau sužinoti, kokia aukos dalis pasiekė adresatą.

Ir dar viena statistinė – kiek gąsdinanti – citata: „Iš daugiau nei tūkstančio Lietuvos labdaros fondų pasitikėti galima tik 200.“ Taip Lietuvos laikraščiai skelbė 2023-aisiais.