Su balastiniais vandenimis keliauja ir mikroorganizmai, ir ligos: kaip siekiama užtikrinti saugumą?

Laivų balastinių vandenų tyrimų niuansus analizuojanti Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja dr. Greta Srėbalienė pasakojo, kad apie tai, jog su balastiniais vandenimis pernešami mikroorganizmai, plačiau pradėta kalbėti apie 1980-uosius metus.

„Už laivybą atsakinga Tarptautinė jūrų organizacija pradėjo diskusiją šia tema, kai į juos kreipėsi mokslininkai, sakydami, problema yra tai, jog su balastiniais vandenimis pernešami didžiuliai kiekiai nevietinių mikroorganizmų - nuo žuvų lervučių iki parazitų, kurie daro žalą gamtinei ekosistemai. Pavyzdžiu tapo tam tikrų šalių taikytos gairės laivams, kaip reikėtų valyti balastinius vandenis, juos keisti“, - sakė pašnekovė.

Remiantis JAV patirtimi reguliuojant balastinius vandenis, nuo 1990 vykdant griežtą laivų balastinio vandens tvarkymo kontrolę Didžiuosiuose ežeruose, išvengta naujų nevietinių rūšių introdukcijų. Tarptautinė laivų balastinių vandenų ir nuosėdų kontrolės ir valdymo konvencija buvo išleista 2004 metais. Vis dėlto tokia konvencija įsigalioja tik tada, kai ją pasirašo bent 30 šalių, kurios valdo 35 procentus pasaulinio laivyno. Pasirašymas užtruko ir konvencija įsigaliojo tik 2017 metais.

Kodėl tiek ilgai truko Tarptautinės laivų balastinių vandenų konvencijos pasirašymas?

Konvencijoje buvo du reikalavimai, numatyti du standartai, kurių reikia laikytis.

Vienas - kad laivas, plaukdamas iš vieno uosto į kitą, turi pasikeisti balastinį vandenį. Tai reiškia, kad 95 procentai balastinio vandens turi būti pakeista. Kitas reikalavimas - laivuose turi būti įdiegta tam tikra įranga, kuri apdorotų balastinį vandenį prieš jį išleidžiant. Valymo metodai gali būti fiziniai, mechaniniai, cheminiai.

Pagrindinis argumentas, kodėl pasirašymas buvo tiek ilgai atidėtas, buvo ekonomika. Laivų savininkams tai labai brangiai kainuoja, yra didžiuliai kaštai, todėl laivybos įmonės tam priešinosi.

Išlaidų kaštus sudaro valymo įrangos įdiegimas laive, taip pat įgulos apmokymas, įrangos techninė priežiūra, jos testavimo ir sertifikavimo išlaidos po įdiegimo. Valymo sistemos skirtingos pagal gamintojus, skiriasi jų veikimas, techninė priežiūra bei įdiegimas atskiruose laivų tipuose, dėl ko kiekviename laive susidaro skirtingos specifinės sąlygos.

Tačiau konvencijos pasirašymas buvo neišvengiamas, nes mokslininkai kalbėjo apie nevalomų balastinių vandenų neigiamą poveikį. Kokie yra to poveikio pavyzdžiai?

Yra apskaičiuota, kad vieno laivo reiso balastiniuose vandenyse gali keliauti net iki 10 tūkstančių skirtingų mikroorganizmų. Tačiau sunku įrodyti ir nelengva apskaičiuoti žalą, kuri gali būti padaryta aplinkai ir žmonėms. Yra daug įvairiausių bandymų apskaičiuoti žalą gamtai, ekonomikai bei žmogaus sveikatai, tačiau skirtingų šalių mokslininkų skaičiavimai ir metodikos skiriasi.

Grėsmingiausios ekonomikai yra biologinio apaugimo rūšys, kurios užkemša įrenginius, įvairią infrastruktūrą vandenyje, sukelia daug problemų. Apaugusius laivų korpusus taip pat kas kurį laiką reikia nuvalyti statant laivą į doką. Tai yra dideli kaštai.

Taip pat plačiai žinomos ir tikrai daugeliui matytos jūros gilės, kurios apkimba laivų korpusus ir taip keliauja. Jos užkemša įvairius vandens siurblius, vamzdynus. Prireikia stabdyti įmonių veiklą, kad įrenginiai būtų išvalyti. Yra pavyzdžių, kai moliuskai užkimšo hidroelektrinių dalis.

Kartu su įvairiais mikroorganizmais keliauja ir bakterijos, virusai.

Vienas žinomiausių atvejų, kai išleidus balastinį vandenį buvo padaryta žala, kai laivo balastinis vanduo iš vieno Azijos šalių miesto buvo išleistas Peru uoste.

Išleistame vandenyje buvo cholerą sukeliančių bakterijų. Cholera žmogus gali užsikrėsti gerdamas vandenį arba valgydamas maistą, užterštą choleros bakterijomis. Dėl užkrėstų jūros gėrybių buvo nemažai sveikatos sutrikimų, bet mirčių, laimė, nebuvo nustatyta.

Tačiau vis dėlto pasaulyje daug atliekamų balastinių vandenų tyrimų, kurie skirti nustatyti, kokios bakterijos gali būti pernešamos, kokiomis sąlygomis ir kaip tai gali paveikti vietinę ekosistemą. Norint sustabdyti ne tik nevietinių rūšių pernašą, bet ir bakteriologinę taršą į Laivų balastinių vandenų konvencijos reguliuojamų parametrų kontrolę buvo įtrauktos ir bakterijos.

Kaip realiai vyksta konvencijos įgyvendinimas? Kokia situacija Baltijos jūros regione?

Galima pasidžiaugti, kad visos Baltijos jūros šalys yra ratifikavusios šią konvenciją. Pirmieji, jei neklystu, pasirašė švedai 2009 metais, paskutiniai 2020 metais - lenkai. Konvencijos įgyvendinimas iš techninės pusės yra gana sudėtingas. Kad konvencijos būtų laikomasi, turi vykti ir kontrolė. Toks tikrinimas užima daug laiko, tam reikia specifinių žinių turinčių specialistų.

Smagu, kad Klaipėdoje puikiai suprantama, jog konvenciją reikia įgyvendinti, ir siekdami šio tikslo bendradarbiauja Klaipėdos universiteto mokslininkai, Aplinkos apsaugos agentūra, Lietuvos saugios laivybos administracija, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas.

Procesai nevyksta labai greitai, tačiau viskas daroma užtikrintai.

80 procentų sėkmės priklauso nuo žmonių smalsumo, nes daug kuo reikia domėtis patiems kontrolę vykdantiems specialistams, organizuoti bendrą darbą. Manau, kad Lietuvoje būtent dėl bendradarbiavimo rezultatai bus geresni nei kai kuriose kitose šalyse.

Kaip vyksta balastinių vandenų tyrimai? Kiek jie trunka?

Nuo patekimo į laivą iki testavimo procesas trunka apie tris valandas. Reikia taikyti labai greitus metodus, nes negalima užlaikyti laivo. Pagal rekomendacijas, būnant laive reikia išfiltruoti apie vieną kubinį metrą vandens. Pabandykite įsivaizduoti, koks tai kiekis.

Vieną metodą, greitesnį, taikome laive, o laboratorijoje vėliau atliekame išsamius tyrimus. Vienas iš didžiausių mokslinių iššūkių - surasti ir taikyti ypač greitus metodus, tam, kad laivas nebūtų užlaikomas uoste.

Balastinio vandens tyrimai toli nuo romantikos, susijusios su laivais, patekęs į laivą supranti, kad tai atskira valstybė su savomis taisyklėmis.

Atliekant tyrimus tenka bendrauti su laivų agentais, kapitonais, vyr. mechanikais, galima teigti, kad būtent dėl šių žmonių geranoriškumo stipriai prisidedama prie naujų tyrimo metodikų kūrimo ir jų efektyvumo didinimo.

Iš techninės pusės kuriozinis atvejis buvo, kai tyrėme balastinį vandenį, kurio druskingumas buvo net 36 promilės. Standartinė įranga pritaikyta tirti vandenį iki 23 promilių druskingumo.

Kuo asmeniškai jums balastinių vandenų tvarkymo tema yra įdomi?

Turbūt dėl to, kad Tarptautinė laivų balastinių vandenų konvencija dabar yra tarsi po didinamuoju stiklu. Yra kuriami metodai, rekomendacijos ir visa tai vyksta dabar. Esame vienintelė Lietuvoje tyrimų grupė, atliekanti balastinių vandenų tyrimus.

Bendradarbiaudami su užsienio mokslininkais turime galimybę prisidėti prie mokslinės metodikos kūrimo. Didžiausias iššūkis yra koronavirusas, nes dėl to tapo kur kas sunkiau patekti į laivus - paskutinį mėginį ėmiau gruodžio mėnesį.

Su kolegomis, Jūros tyrimų instituto Biologinių invazijų ir aplinkos genetikos tyrimų grupe, kuriai vadovauja profesorius Sergej Olenin, esame sukūrę ankstyvojo perspėjimo sistemą, kuri įtraukta į atnaujintą Helsinkio komisijos (HELCOM) Baltijos jūros veiksmų planą.

Ši sistema Baltijos jūros regione turėtų būti įdiegta iki 2024 metų.

Vasario pabaigoje nuotoliniu būdu vyks oficialus šios sistemos pristatymas, kuriame dalyvaus Baltijos ir Šiaurės regionų šalių, uostų administracijos, ministerijų, aplinkosaugos atstovai.

Kaip konvencija turėtų prisidėti prie žaliojo uosto idėjos įgyvendinimo?

Tyrimai rodo, kad laivuose, kuriuose įdiegta balastinių vandenų valymo sistema, vanduo išvalomas taip, kad neberandama tokių medžiagų ir organizmų, kurie randami prieš valymą ar uosto akvatorijoje. Po 2024 metų visi laivai, kurie turi tam tikrą kiekį balastinio vandens, privalės turėti valymo įrenginius.

Galima pasakyti, kad jei bus užtikrinta, jog laivai, kuriems taikoma konvencija, laikysis nuostatų, turėsime žymiai geresnę situaciją uostuose ir vanduo bus švaresnis.

Žinoma, negalima šimtu procentų užtikrinti, kad su balastiniais vandenimis neatplauks nė viena svetimkraštė rūšis. Tačiau bakteriologinė tarša tikrai turėtų būti žymiai mažesnė.