Biomedicinos mokslų daktaras: vėžio riziką didina visai kiti veiksniai, nei mano dauguma

Tačiau, pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gyvensenos medicinos studijų programos vadovo, biomedicinos mokslų daktaro Tomo Vaičiūno, kitaip nei daugumos kitų epidemijų metu, už vėžio prevenciją maksimaliai atsakingi esame patys. Bėda tik, kad dėl atsainumo, žinių stokos ar elementaraus įpročio tuo nesirūpiname.

Svarbiausias ligos veiksnys – netinkama mityba

Pasak gyvensenos medicinos kompetencijų ir klinikinių algoritmų pradininko Lietuvoje T. Vaičiūno, geroji klinikinė praktika ir moksliniai tyrimai išskiria tris pagrindines rizikos veiksnių grupes, kurios paskatina onkologinius susirgimus: nuo žmogaus nepriklausomus veiksnius, pvz., paveldėjimą; iš dalies priklausomus veiksnius, pvz., persirgtas ligas ir turėtas infekcijas; nuo žmogaus elgesio priklausančius veiksnius, pvz., netinkamą mitybą, rizikingą elgseną (rūkymas, alkoholio vartojimas), fizinį pasyvumą, perteklinį ir neracionalų vaistinių preparatų vartojimą, psichoemocinio atsparumo trūkumą ir patiriamo streso lygį. 

Jeigu pirmu atveju kažkaip apsisaugoti beveik neįmanoma, kiti du yra pilnai kiekvieno iš mūsų valioje. Tai patvirtina ir anglų mokslininko Richard‘o Doll‘o rizikos veiksnių, kurie daro įtaką įvairių navikų atsiradimui,  klasifikacija. Paaiškėjo, kad rūkymas vėžio riziką didina 29–31 proc.; netinkama mityba – 20–50 proc.; vartojami reprodukciniai hormonai ir įvairios infekcijos – po 10–20 proc.; elektromagnetinė spinduliuotė – 5–7 proc.; alkoholio vartojimas – 4–6 proc.; profesijos kenksmingumas – 2–4 proc.; aplinkos užterštumas – 1–5 proc.; fizinio aktyvumo stoka – 1–2 proc.; vartojami medikamentai – mažiau nei 1 proc.

„Taigi, statistika rodo, kad kone didžiausią poveikį vėžiui atsirasti gali turėti ne rūkymas, alkoholio vartojimas ar kenksmingos darbo sąlygos, bet tai, apie ką retai susimąstome – mūsų lėkštės turinys. Bėda ta, kad laikais, kai informacija apie sveiką mitybą yra lengvai pasiekiama, dalis žmonių šios informacijos gausoje pasiklysta. Neretai ir dėl to, kad pilnavertės mitybos terminas bėgant metams keitėsi.

Jeigu reikėtų remtis klasikiniu mitybos kontekstu, visavertė mityba čia apibrėžiama kaip subalansuotas įvairių maisto grupių vartojimas, siekiant gauti ir papildyti organizmą būtinosiomis maisto medžiagomis, tuo tarpu naujoji mitybos mokslo kryptis pilnavertę mitybą vertina truputį kitaip. Čia svarbu ne tik kiek angliavandenių, baltymų, riebalų, kilokalorijų ar pan. turi maisto produktai, bet skatina atsižvelgti ir į tai, kas su tuo maistu nutinka jam nukeliavus į virškinimo traktą: į ką jis skyla, kiek ir ko atiduoda į organizmą ir kokius nereikalingus, o neretai ir žalingus, skilimo produktus savyje atsineša. Žinant, kas kenkia, o kas padeda mūsų organizmui ir sureguliavus savo mitybą, neigiamus veiksnius galima sumažinti“, – sako biomedicinos mokslų daktaras T. Vaičiūnas.

Ką iš pirkinių krepšelio išmesti, o ko prisidėti daugiau?

Kaip teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gyvensenos medicinos studijų programos vadovas, iš daugelio tyrimų ir gerosios klinikinės praktikos žinoma, kad didžiausią maistingumą, sveikuosius angliavandenius ir geruosius riebalus gauname tik iš pilnos struktūros augalinių produktų – vaisių, daržovių, pilnagrūdžių kultūrų, ankštinių produktų, sėklų ir riešutų. Šių maisto produktų vartojimas mažina ne tik lėtinių infekcinių ligų, bet ir onkologinių susirgimų riziką, be to, palyginti su gyvulinės kilmės produktais, beveik neturi neigiamo poveikio žmogaus organizmui.

„Maistas – neabejotinai vienas didžiausių žmogaus kasdienybės malonumų, todėl, kol esame sveiki, į daugelį rekomendacijų lengvai numojame ranka. Kita problema – kultūriniai įpročiai. Jeigu paanalizuotumėme tipinę lietuvišką virtuvę, pamatytume, kad kasdieniame racione dominuoja perdirbti mėsos produktai, raudona mėsa, pieno produktai ir baltų miltų kepiniai, o grūdinės kultūros, vaisiai ir daržovės iš esmės tarnauja tik kaip lėkštės puošmena. Apmaudu, nes gamta mums siūlo tiek daug skonių ir tekstūrų, o mes neturime įpročių, kaip tai tinkamai panaudoti – nors parduotuvių lentynos lūžta nuo maisto prekių pasiūlos, nemokėdami skaniai ir įvairiai pagaminti iš mums naudingų produktų, apsiribojame tik labai siaura greitai paruošiamų gaminių grupe. Apskritai iš pirkėjo krepšelio mėsa, įvairūs rūkyti ir kitaip apdoroti gaminiai nyksta gerokai per lėtai, tad nenuostabu, kad vis dažniau susiduriame su realybe, kai mūsų lėkštėje dominuoja „tuščios“ kalorijos, o mes neišbrendame iš lėtinių ligų liūno“, – apie lietuvių mitybos įpročius pasakoja T. Vaičiūnas.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), perdirbtus mėsos produktus priskyrė prie didžiausios rizikos kancerogenų žmogaus ląstelėms ir sistemai, o raudoną mėsą – prie antros grupės kancerogenų, aršiausių junginių, kurie didina onkologinių ligų riziką, o jau susirgus – skatina onkologinių ląstelių vystymąsi. Perteklinis šių gaminių vartojimas stipriai didina onkologinių ligų riziką, ypač prostatos ir storosios žarnos – vyrams, bei reprodukcinės sistemos ir krūties onkologinius susirgimus – moterims. Tai patvirtina ir liūdna Lietuvos statistika: pirmoje vietoje pagal susirgimų dažnumą mūsų šalyje yra prostatos vėžys, antroje – piktybiniai odos navikai, trečioje – storosios žarnos vėžys, ketvirtoje – krūties vėžys, penktoje – plaučių vėžys.

Pasak biomedicinos mokslų daktaro T. Vaičiūno, norint sumažinti vėžio riziką, iš savo pirkinių krepšelio reikėtų pašalinti keletą produktų. Didžiausią riziką, anot jo, kelia perdirbtų augalinės ir gyvulinės kilmės produktų vartojimas bei perteklinis sočiųjų – „blogųjų“ riebalų vartojimas: tai mėsa ir jos gaminiai, pieno produktai, tai pat perdirbti augalinės kilmės produktai, kokosų ir palmių aliejus ir pan., gausus paprastojo cukraus suvartojimas, kurio yra baltuose miltuose ir jų produktuose, taip pat pridėtinis cukrus, sintetiniai saldikliai ir pan.

„Tačiau reikia atkreipti dėmesį ne tiek į tai, kokie produktai didina riziką, bet ir kokie produktai ją mažina bei turi organizmą saugojantį ir tausojantį efektą. Kitaip tariant, svarbu ne tik tai, ką reikėtų apriboti, bet ir ką būtina įvesti į kasdienį savo racioną, siekiant ne tik apsisaugoti nuo onkologinių ligų, bet jomis susirgus – padėti organizmui atsistatyti.

Koks tai maistas? Viskas gana paprasta – kasdienės mitybos racione turėtų dominuoti pilnagrūdės kultūros, vaisiai, uogos, šakninės ir lapinės daržovės, ankštiniai produktai, šiek tiek sėklų ir riešutų, gyvulinės kilmės produktai turėtų sudaryti tik 10–15 proc. kasdien suvartojamų maisto produktų. Jeigu pavyksta to pasiekti, į savo valgiaraštį galima įtraukti šiek tiek mėgstamų pieno produktų ar liesos baltos mėsos bei triušienos.

Ir klysta tie, kurie sako, jog atsisakius mėsos gaminių, jaučiamas alkis ir trūksta energijos – jeigu su kiekvienu valgymu užtikrintume patiekalo maistingumą ir atsisakytume „tuščių“ kalorijų, pakaktų valgyti tris kartus per dieną su minimaliu užkandžiavimo poreikiu“, – pataria gyvensenos medicinos kompetencijų ir klinikinių algoritmų pradininkas Lietuvoje T. Vaičiūnas.

Mityba chemoterapijos metu – atskiras mokslas

Sveikatos specialistai sutaria, kad, susirgus onkologine liga, gyvensenos veiksniai gali lemti gydymo efektyvumą, savijautą aktyvaus gydymo laikotarpiu ir atsigavimą po modernių farmakologinių intervencijų. Ir priešingai, maistas, kuriame gausu polifenolių, beta-gliukanų, fitosterolių, mikro- ir makro- elementų, tirpiosios ir netirpiosios ląstelienos bei omega3 riebalų rūgščių, kelis ar keliolika kartų mažina skirtingų onkologinių ligų riziką, o susirgus, padeda greičiau atsistatyti.

„Šiandien ypatingai daug tyrinėjama mūsų storojo ir plonojo žarnyno mikrobiota bei jos reikšmė onkologinių ligų vystymuisi. Ypatingai didelis dėmesys skiriamas lėtiniam, sisteminiam uždegimui, kurio atsiradimui milžinišką įtaką daro mitybos įpročiai, todėl maitintis chemoterapijos metu reikia itin atidžiai ir atsakingai. Jau nekalbu apie tai, kad aktyvaus gydymo metu 10–20 proc. pacientų ir taip susiduria su nepakankamos mitybos padariniais – organizmo išsekimu: dėl pablogėjusio apetito, virškinamojo trakto sutrikimų ar fizinių burnos ertmės bei stemplės skausmų pacientai ima mažiau valgyti, todėl drastiškai sumažėja suvartojamos energijos balansas ir ilgainiui dėl maistinių medžiagų stygiaus ima kristi svoris.

Jei gydymo metu kamuoja virškinamojo trakto sutrikimai, rekomenduojama vartoti ne tokio intensyvaus skonio produktus, rinktis skystesnes maisto formas, virškinimo sistemą apsaugo ir neperdirbtas, neriebus, gerųjų angliavandenių bei gerųjų riebalų gausus ir mažai cukraus turintis maistas. Be to, būtinas pakankamas skysčių ir elektrolitų balansas, didelis dėmesys ne tik kalorijoms, bet ir maistingumui, būtina mitybą praturtinti oksidacinį stresą mažinančiais junginiais polifenoliais, lėtinį uždegimą mažinančiomis omega-3 riebalų rūgštimis, vartoti pakankamai vitamino D, B12 ir folatų bei valgyti daugiau baltymų turinčio maisto.  Ir, be abejo, stipriai apriboti paprastojo cukraus, blogųjų sočiųjų, hidrintų ar kitaip perdirbtų riebalų suvartojimą bei itin sumažinti perdirbtų mėsos produktų ir raudonos mėsos kiekį. Apskritai kokybiškas lėkštės turinys gali labai stipriai prisidėti prie kasdienės ligonių savijautos gerinimo, o tam tikruose maisto produktuose esantys polifenoliai – prie imuniteto stiprinimo ir sveikų ląstelių apsaugos nuo chemoterapijos padarinių“, – apie mitybos ypatumus sergant vėžiu pasakoja biomedicinos mokslų daktaras T. Vaičiūnas.

Kas tie polifenoliai ir kuo jie naudingi?

Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gyvensenos medicinos studijų programos vadovo, polifenoliai yra fenoliniai junginiai, kurie ne tik vaisiui suteikia spalvą ar sustiprina jo skonį bei aromatą, bet ir dalyvauja augalo augimo bei dauginimosi procesuose, padėdami jam apsisaugoti nuo negatyvių aplinkos veiksnių. Polifenolių poveikis žmogaus organizmui yra labai įvairus: jie apsaugo nuo lėtinio uždegimo, veikia prieš virusus, bakterijas, onkologinius, aterosklerozinius ir kitus žalingus procesus.

Pastaraisiais dešimtmečiais dėl savo savybių ypač išpopuliarėjo ir intensyviai tyrinėjami du polifenoliai –  kurkuminas ir resveratrolis. Polifenolis kurkuminas iš dažinių ciberžolių padeda palaikyti normalią imuninės ir nervų sistemos, kvėpavimo ir kepenų sistemos veiklą, normalų kepenų lipidų ir cholesterolio lygį, be to, palaiko normalų apetitą ir virškinimą – tai ypač aktualu onkologiniams ligoniams chemoterapijos metu.

Polifenolis resveratrolis, kuris dažniausiai išgaunamas iš labai gerai augančių ir atsparių daugiamečių augalų, pvz., iš japoninių pelėvirkščių šakniastiebių, padeda palaikyti normalią širdies ir kraujagyslių veiklą, be to, tyrimais su pelėmis įrodyta, kad resveratrolis veikia smegenų vėžio ląsteles – sunaikina net 97 proc. jų. Be jau išvardytų polifenoliams būdingų priešvėžinio poveikio, resveratrolis teigiamai veikia ir  hormonus – slopina hormonams jautrių, pvz., krūties vėžio, navikų augimą

„Tačiau yra viena bėda – šie unikalūs polifenoliai su maistu įsisavinami prastai, nes per 30 min. kepenyse paverčiami į tirpias formas, kurios pasišalina su šlapimu. Kitaip sakant, pagardinus maistą ciberžolių milteliais, jo naudingo poveikio praktiškai nepajusime, o ką kalbėti apie tai, kad chemoterapijos laikotarpiu skrandis ir kepenys dažnai būna pažeisti gydymo, virškinimo sistema išsibalansuoja, kamuoja pykinimas, viduriavimas, sunku kažką praryti. Minėtųjų polifenolių poveikio galima tikėtis tik vartojant pakankamas šių medžiagų koncentracijas ir užtikrinant jų gerą pasisavinimą ląstelėje, pavyzdžiui, vartojant skystų polifenolių su efektyvaus pasisavinimo technologija Miosol®, kurią patentavo lietuviai ir kuri yra grįsta mikrokapsuliavimo pagrindu.

Mikrokapsulė – tai iki 100 kartų mažesnė už ląstelės dydį vitaminų, mineralų ir augalinių ekstraktų pernašos sistema, kuri: užtikrina iki 6 kartų efektyvesnį veikliųjų medžiagų pasisavinimą organizme; apsaugo viduje esančias medžiagas nuo skrandžio rūgščių, fermentų ir druskų poveikio, todėl pernešama medžiaga nėra paveikiama; nepažeista pasisavinama plonojo žarnyno ląstelėse.

Ir atminkite, kad ne savigyda, kuri niekur neveda, o kruopštus gydytojų nurodymų laikymasis ir pilnavertė mityba padeda įveikti ligą“, – apie mokslo naujoves pasakoja biomedicinos mokslų daktaras T. Vaičiūnas.