Ilgalaikis atmosferos teršalų poveikis sveikatai – ne tik subjurusi nuotaika

Automobilių išmetamosios dujos, komunalinių atliekų konteineriai ar greitojo maisto restorano apylinkėse jaučiamas kaitinamo aliejaus kvapas – tai tik keli nemalonių kvapų pavyzdžiai, su kuriais, tikėtina, daugelis susiduria. 

Tiesa, kai kuriems žmonėms šie erzinantys kvapai gali būti ne laikinas diskomfortas, bet kasdienybė.

„Kvapų tarša vis dar problema tiek miestuose, tiek užmiesčiuose, ypač gyvenantiems netoli pramoninių objektų, sąvartynų ar atliekų tvarkymo centrų, – sako KTU Aplinkosaugos technologijos katedros tyrėja dokt. Gailė Pocevičiūtė. 

– Ypač opi situacija Klaipėdoje, kur anksčiau būdavo sulaukiama šimtų skundų per kelias savaites. Taip pat Kauno rajone ar Elektrėnų savivaldybėje prie Kazokiškių sąvartyno.“

KTU profesorė dr. Violeta Kaunelienė priduria, jog erzinantys kvapai nėra vien tik nemalonus fonas. 

Šiandien jie Europoje oficialiai pripažįstami kaip atmosferos teršalai, o jų ilgalaikis poveikis žmogaus sveikatai neapsiriboja vien tik subjurusia nuotaika. Nemalonus kvapas žmogui gali kelti stresą, mažinti darbingumą, kartais net trikdyti miego režimą.

„Nemalonūs kvapai taip pat gali sukelti galvos skausmą, pykinimą, kvėpavimo takų dirginimą, akių perštėjimą, o ilgalaikis jų poveikis, ypač jei kvapai susiję su toksiniais junginiais, gali turėti ir rimtesnių sveikatos pasekmių, tokių kaip kvėpavimo ligos, alergijos, galimi kancerogeniniai padariniai“, – pabrėžia profesorė.

Nuo 2026 metų – griežtesnė kvapų kontrolė

Erzinantys kvapai glaudžiai siejami su šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekiu aplinkoje, mat tiek vieni, tiek kiti dažniausiai kyla iš tų pačių šaltinių, gausiai teršiančių atmosferą – pramonės, transporto, žemės ūkio ar atliekų tvarkymo sektorių. 

Tad nemalonių kvapų kontrolė, teigia projekto tyrėja G. Pocevičiūtė, neretai eina koja kojon su šiltnamio efektą sukeliančių dujų bei kitų oro teršalų mažinimu.

„Nemalonius kvapus dažniausiai sudaro medžiagos, kurios yra lakiųjų organinių junginių, sieros, azoto junginių ar kitų cheminių medžiagų mišiniai. 

Šios medžiagos, kaip ir kiti teršalai, patenka į atmosferą iš pramonės, žemės ūkio, atliekų tvarkymo ar kitų sričių, plinta ore, kaupiasi ir gali daryti poveikį žmogaus sveikatai bei aplinkos kokybei“, – teigia ji.

Lietuvoje šių medžiagų kiekis ir bendras kvapo keliamas diskomfortas matuojamas Europoje sertifikuotu metodu – olfaktometrija, arba kitaip – uoslės jautrumo kvapams matavimu, kuomet ore tvyrančių kvapų kilmę ir koncentraciją vertina savo uoslę išlavinę specialistai.

Ilgą laiką viršutinė šiuo tyrimu nustatoma nemalonių kvapų koncentracijos riba Lietuvoje buvo 8 ouE/m3 – didesnė nei daugelio Vakarų Europos ar Skandinavijos šalių. Tiesa, KTU tyrėja pastebi, jog pastaraisiais metais ir mūsų šalyje griežčiau kovojama su kvapų tarša.

„Vykdomi dažnesni patikrinimai, griežtinamos taršos leidimų sąlygos, o nuo 2026 m. Lietuvoje kvapų koncentracijos riba bus sumažinta nuo 8 iki 5 ouE/m³. Tendencija rodo, kad institucijų veiksmai jau duoda rezultatų – kai kuriose vietovėse kvapų intensyvumas mažėja, tačiau ši tema išlieka jautri ir visuomenėje, ir aplinkosaugos politikoje“, – pastebi tyrėja.

Siekia sukurti vieningą „kvapų kalbą“

Europai sekant Žaliojo kurso tikslais, kryptinga kvapų taršos politika tampa ne tik nacionaliniu, tačiau ir tarptautiniu siekiu. 

Visgi KTU ekspertės pastebi: nors Lietuvoje ir Europoje kvapų valdymas reglamentuojamas, stinga ne tik nuolatinės kvapų stebėsenos, fiksuojamų duomenų skaidrumo, bet ir piliečių įtraukimo į kvapų valdymo ekosistemą.

Bendradarbiaujant Lietuvos, Portugalijos, Prancūzijos ir Nyderlandų institucijoms projekto ATMODOR metu, remiantis gerosiomis Europos šalių praktikomis, siekiama sujungti šias trūkstamas grandis į vieną kovos su kvapų tarša sistemą, kuri ateityje galėtų tapti vientisos Europos kvapų valdymo politikos pagrindu.

Šiandien atskiros valstybės turi efektyvių būdų kaip tai daryti, pavyzdžiui, Vokietijoje jau nustatyti kvapų matavimo dažnumo reikalavimai, o Prancūzija vykdo interaktyvią programą, skatinančią pačius gyventojus fiksuoti erzinančius kvapus, jų vietą, intensyvumą ir apie tai pranešti atsakingoms institucijoms.

Sujungus skirtingas gerąsias kvapų valdymo praktikas, projekto mokslininkai teigia, tikimasi ne tik standartizuoti kvapų matavimo metodus Europoje, tačiau įtraukti ir vietos bendruomenes.

„Tikimasi, kad vieningos „kvapų kalbos“ diegimas suteiks gyventojams galimybę efektyviau bendradarbiauti su verslu ir valdžios institucijomis, taip prisidedant prie oro taršos mažinimo, visuomenės sveikatos gerinimo ir atsparesnių bendruomenių kūrimo“, – teigia G. Pocevičiūtė.

Universaliame kvapų žodyne – 23 kvapai

Kvapo pojūtis – subjektyvus dalykas, tačiau tuo pat metu mūsų uoslė yra vienas jautriausių ir plastiškiausių „detektorių“, gebantis užfiksuoti net tokias teršalų koncentracijas, kurias tradiciniai matavimo prietaisai dažnai praleidžia. 

Būtent todėl aplinkosaugoje ir parfumerijoje itin svarbus tampa „nosies kalbos“ konceptas. Toks pavadinimas, aiškina KTU tyrėja, neatsitiktinis.

„Nosies kalba“ – tai gebėjimas užuosti ir įvardinti kvapus pagal jų šaltinį arba savybes. Tinkamai apmokyti asmenys, išmokę atpažinti bazinius kvapus, įgyja tam tikrą uodimo žodyną, leidžiantį tiksliai identifikuoti, kokios medžiagos skleidžia kvapą ore“, – aiškina G. Pocevičiūtė. 

Tokia treniruota „nosies kalba“, teigia KTU doktorantė, sumažina vertinimo subjektyvumą ir veikia kaip papildomas įrankis stebint kvapų taršą, pavyzdžiui, olfaktometrijos tyrimų metu.

„Aplinkosaugos srityje apmokyti vertintojai pasitelkiami kvapų sklaidos tyrimuose šalia pramonės objektų, atliekų tvarkymo ar žemės ūkio kompleksų. 

Jų gebėjimas tiksliai atpažinti kvapus padeda greitai identifikuoti, kokios cheminės medžiagos patenka į orą, – tikslina G. Pocevičiūtė. 

– Projekto metu mes taip pat turėjome unikalią galimybę pasiekti pirmąjį šios „nosies kalbos“ lygį. 

Įdomu tai, jog norint suformuoti universalų uodimo žodyną, būtina atpažinti 23 unikaliu kvapu pasižyminčias bazines chemines medžiagas, suskirstytas į 7 pagrindinius kvapų polius. 

Jas įsiminti padeda ne kas kita kaip asociacijos iš kasdienio gyvenimo: maisto, gamtos ar tam tikrų buitinių objektų.“