Lietuvoje mus gydys savi ar užsienio medikai?

Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA) apskaičiavo, kad 2030 m. Lietuvoje trūks 2,8 tūkst. medikų - ypač šeimos ir vidaus ligų gydytojų. Atitinkamai - 428-ių ir 420-ies specialistų. Ypač trūks todėl, kad daugiau nei 50 proc. dabartinių medikų yra pensinio amžiaus.

Archyvų nuotr.

Jaunieji medikai iš Lietuvos kelia sparnus į užsienį, ten algos geresnės. Eltos nuotr.

Tuo metu dvi šalies aukštosios mokyklos - Vilniaus universitetas (VU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) - kasmet parengia gydymo įstaigoms šimtus medicinos mokslų absolventų. Kol mūsiškiai išvažiuoja gydyti užsieniečių, Lietuvoje jau svarstoma, kaip pritraukti medikus baltarusius ar ukrainiečius.

Tratinami pinigai

Šiemet vien LSMU po 6 metų studijų išleido į gyvenimą 360 naujų gydytojų, iš kurių buvo 74 užsieniečiai. Taip pat 5 metų studijas baigė 115 odontologų, tarp jų - 21 užsienietis.

Teoriškai galvojant, jei STRATA teigia, kad po 8 metų trūks 428 šeimos gydytojų, šiam trūkumui padengti užtektų mažiau nei pusantros LSMU absolventų laidos. Jei šie absolventai sutiktų tapti šeimos gydytojais.

Taip, jie iš tikrųjų gali pasirinkti šią specializaciją. Tačiau gydyti ne lietuvių, bet norvegų šeimas.

Dabartinėmis patvirtintomis kainomis LSMU vieno gydytojo parengimas per 6 metus kainuoja 34 170 Eur, o vieno studento odontologijos studijos, trunkančios 5 metus, kainuoja 40 762 Eur. Tad jei studentas, pasimokęs už valstybes lėšas, keliauja dirbti, gyventi svetur, Lietuva tiesiog būna iššvaisčiusi pinigus.

VU, kur gydytojų mokymo trukmė - irgi 6 metai, metinė mokslų kaina - 5100 Eur, tad visas mokslo ciklas kainuoja 30 600 Eur. Aišku, jei dabartinės kainos nekils.

Gal reikėtų priimti įstatymą, kad medicinos absolventai, išmokslinti valstybės lėšomis, bent 2-3 metus už tai atidirbtų konkrečiai nurodytoje gydymo įstaigoje? Toks klausimas keliamas daug metų. Priverstinis jaunų specialistų paskirstymas buvo taikomas tarybiniais metais. Tačiau dabar būtų segreguojami tik medikai?

Archyvų nuotr.

Toli iki Vakarų

Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė abejojo, ar priverstinis jaunų medikų įdarbinimas yra racionalus. Anot A.Gerliakienės, jei norime, kad medikai neišsibėgiotų, reikėtų atitinkamų pokyčių:

„Pradedant nuo to, jog nėra strategijos, kiek ir kokių gydytojų ateityje reikės didžiuosiuose miestuose, ir kiek - regionuose. Tiesiog vengiama suskaičiuoti, kiek specialistų reikės. Užsitęsusi sveikatos reforma klaidžioja daug metų ir neaišku, kas ko nori.

Žodžiai - „efektyvinti", „gerinti" - yra tik šūkiai. Reikėtų gerinti medikų aprūpinimą darbo priemonėmis, darbo sąlygas, pagaliau išspręsti e.sveikatos sistemą, kas yra nelabai sudėtinga padaryti.

Tiek didžiuosiuose miestuose, tiek regionuose mobingo, nepotizmo problemos nesprendžiamos. Medikams sunku tobulintis, nes trūksta tęstinių kompleksinio ugdymo programų, negauna kokybiškų paskaitų, seminarų, negali tobulėti. Mediko saviraiška gydymo įstaigose labai ribojama, norima, kad jis būtų nuolankus.

Yra atlygio problema. Ji valstybiniu lygiu vis neišsprendžiama. Yra kainodaros problema už suteiktas gydymo paslaugas. Ligonių kasos savo nuožiūra nustato paslaugų įkainius, bet dažnai įtraukia ne visą suteiktų paslaugų kainą.

Šios priežastys ir lemia, kad specialistai emigruoja. Švedija, Danija, Norvegija labai kviečia mūsų specialistus. Ne tik gydytojus, bet ir slaugytojus. Danijoje maždaug 2010 metais labai sumažėjo vietinių medikų, todėl ėmė kviesti iš kitur, siūlyti labai geras sąlygas. Ten ne tik darbo sąlygos, bet ir gyvenimas su šeima yra geras. Vienas medikas už savo atlyginimą gali išlaikyti visą šeimą.

Archyvų nuotr.

O Jungtinėje Karalystėje jau daugiau nei 100 metų veikia nepriklausomo reguliatoriaus institucija, kuri visus medicinoje iškilusius klausimus kuruoja, rūpinasi ir medikais, ir pacientais, todėl nėra konfrontacijos tarp gydytojų ir pacientų kaip Lietuvoje.

Pas mus, jeigu įvyksta gydymo nesėkmė, ji vertinama kaip tyčinė žala, bet jei visuomenei pasakytume, kokiomis sąlygomis dirbame! Kai COVID-19 prasidėjo, neturėjome jokių apsaugos priemonių!

O šiandien esame tokio „lygio", kad trūksta sterilių pirštinių operacinėse - ir tai tapę norma. Per viešuosius pirkimus priperkama pigios įrangos, kuri lūžta. Siūlų, chirurginių žirklučių trūksta!

Alga tokia, kad jei nori pragyventi oriai, turi dirbti keliose įstaigose. Šios problemos daro mediko darbinę aplinką nepalankią, o valdžia aiškina, kad atsivešime medikų iš Ukrainos ir Baltarusijos. Politikai sau meluoja, nes užsieniečiai turės išlaikyti lietuvių kalbos 2-o lygio egzaminą. Ar daug išlaikys?

Lenkijoje taip pat trūksta medikų, bet lenkų kalba priklauso tai pačiai slavų grupei. Ukrainiečiai ir baltarusiai per metus ją išmoksta lengvai, o atlyginimai Lenkijoje didesni nei Lietuvoje.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas įsivaizduoja, kad privers medicinos absolventus atidirbti. Ima juokas, ne tarybiniai metai."

O ką daryti?

Seimo „valstietė", buvusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė yra pasirašiusi projektą dėl medikų, išmokslintų valstybės lėšomis, atidirbimo. Tačiau politikė neneigė, kad projektas dar svarstytinas su medikų bendruomene, su visuomene ir bus tobulinamas.

Kita vertus, R.Šalaševičiūtė neneigė, jog reikia imtis kažkokių priemonių, kad regionai nepritrūktų gydytojų:

„Pavyzdžiui, Telšių rajono savivaldybė ir vietos gydymo įstaiga sudarinėjo trišales sutartis su abiturientais, baigusiais gimnaziją, apmokėjo jiems dalį mokslų. Bet tai nieko nepadėjo. Specialistas vienus metus Telšiuose atidirbo ir išvyko į Skandinaviją. Tą sumą, kurią skyrė savivaldybė ir gydymo įstaiga, iškart sumokėjo išvykęs į užsienį.

Savivaldybės, kad pritrauktų medikus, vienkartines išmokas skiria, aprūpina butais, vaikus be eilės į darželius priima, bet toks viliojimas veikė prieš 10 metų, kai aš vadovavau Sveikatos apsaugos ministerijai.

Medikų trūkumą gal išspręstų privalomas atidirbimas, bet yra daug priešiškumo, nenoro, lygina su sovietmečiu, bet vis tiek turime kažką daryti. Tik, aišku, projektas Seime dar bus tobulinamas."

Komentuoja marijampolietis, chirurgas Gediminas AKELAITIS:

Archyvų nuotr.

Žinote, dėl privalomo atidirbimo pabaigus mokslus dabar jau jausmas dvilypis. Vienas dalykas - žmogus mokosi, ruošiasi visam gyvenimui pasišvęsti medicinai, bet koks gali būti atidirbimas, kai nežinai, ar gydymo įstaiga, į kurią būsi paskirtas, ilgai gyvuos?

Ar gali kas nors tai žinoti?

Ši idiotų reforma, stumiama iš viršaus - mažai informacijos suteikia. Gal po 2-3 metų tos gydymo įstaigos neliks.

Absolventai nėra vergai. Mokslus baigę turi teisę pasirinkti darbo vietą. Jei nebūtų šitokio gydymo įstaigų ir jų skyrių naikinimo, šios reformos už 700 milijonų eurų, viskas būtų logiška ir paprasta.

Atvažiuoja į periferiją jaunas gydytojas, kitais metais - dar keli jauni. Dirbi su perspektyva, tobulėji.

Būnant periferijoje, čia padirbėjus 2-3 metus, nenutrūksta ryšiai su universitetine ligonine, su universiteto katedromis. Gali rašyti mokslinį darbą, tobulėti.

O dabar po 3 metų gal teks kraustytis, susidėjus vaikų žaislus, ieškotis naujos darbo vietos, todėl joks žmogus taip nerizikuos. Šitokias „perturbacijas" valdžia sugalvojo! Čia kliedesiai kažkokie. Apie jokį atidirbimą negali būti nė kalbos!

Archyvų nuotr.

Sidebar placeholder