Kad svarbus kiekvienas darbuotojas, patikina medicinos centrų „Northway“ Klaipėdoje slaugos ir registratūros personalui vadovaujančios Rasa Meškienė ir Ieva Ašmonienė - mama ir dukra, atradusios savo vietą vienoje darbovietėje.
Mama - „medicininis ūkvedys“
Rasa Meškienė „Northway“ medicinos centruose pajūryje dirba jau 16 metų. Šiuo metu ji eina vyr. slaugos administratorės pareigas ir vadovauja visam Vakarų Lietuvos regiono medicinos centrų slaugos personalui.
Rasa pasakojo, kad jos močiutė buvo slaugytoja, bet jos pačios medicina nežavėjo. Vis dėlto atėjus metui rinktis profesiją, šeimos nariai paragino rinktis slaugytojos specialybę.
„Tėtis sakė būti medicinos seserimi, kaip tada buvo vadinama, nes ši profesija reikalinga visada. Įstojau, pradėjau mokytis, bet studijų metu vis tiek galvojau, gal reikėtų dirbti kitokį darbą.
Pavyzdžiui, kirpėjos ar manikiūrininkės iškart dirba ir užsidirba, o čia ilgi mokslai, sunkus darbas... Baigiau tas ilgai trukusias studijas, pradėjau dirbti. Silpnumo valandėlę galvojau mesti šį darbą, bet tėvai įtikino atidirbti pagal paskyrimą, o tada jau galėsiu rinktis kitą kelią.
Bet pradėjusi dirbti čia ir likau, kaip juokauju, jau septyniolikti metai lyg klijais priklijuota. Matyt, taip man buvo lemta“, - šypsosi R. Meškienė.
Iš Kauno į pajūrį atitekėjusi Rasa prisimena, kad, važiuodama Kretingoje pro statomą naują pastatą prie upės, pasvajodavo, jog norėtų gyventi tokioje gražioje vietoje. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai ne gyvenamasis namas, o medicinos centras, į kurį dirbti, taip sutapo, atvedė likimas.
Per 16 metų dirbusi ir registratore, ir slaugytoja, dabar R. Meškienė dirba administracinį darbą, koordinuoja slaugos ir pagalbinio personalo darbą Kretingos ir Klaipėdos „Northway“ medicinos centruose.
Jos užduotis - sužiūrėti, kad viskas būtų savo vietose, užtektų personalo ir priemonių, veiktų visa įranga, vyrautų tvarka, būtų tinkamai vykdoma infekcijų kontrolė, suplanuotas operacinių personalo darbas, būtų užtikrinta personalo kompetencija, pacientų saugumas ir t. t.
Dirbdama kartu su Klaipėdos ir Kretingos centrų vyresniosiomis slaugos administratorėmis, Rasa Meškienė organizuoja beveik penkiasdešimties darbuotojų - ambulatorijos ir chirurgijos centruose dirbančio viduriniojo personalo (slaugytojų, autoklavuotojų, sandėlininkų ir kt.) darbą.
Pasak pašnekovės, darbe netrūksta iššūkių. Be to, kad tenka vadovauti didelei darbuotojų komandai, darbas pasižymi tuo, kad yra labai dinamiškas. Tai nesustojantis procesas dėl nuolat kintančių reikalavimų, pasikeitimų slaugos, darbų saugos, higienos ir kitose srityse.
„Kaip laive yra bocmanas, taip medicinos centre - vyr. slaugos administratorė. Tai toks medicininis ūkvedys, kuris turi labai daug darbo“, - juokauja Rasa.
Dukra - kalbotyrininkė-registratorė
Medicinos centro „Northway“ Vakarų regiono registratūros skyriaus vadovė Ieva Ašmonienė pasakoja, kad jos specialybė su medicina visiškai nesusijusi - baigtos kalbos tvarkybos bakalauro ir kalbotyros magistro studijos.
Tuo metu, kai Ieva rašė baigiamąjį bakalauro darbą, Klaipėdoje buvo ruošiamasi atidaryti pirmąjį „Northway“ centrą. Ievos mama, kuri tuo metu jau daug metų dirbo „Northway“ centre Kretingoje, pasiūlė dukrai pabandyti dirbti atidarymui ruošiamo centro registratūroje - atsiliepti į skambučius.
Nors ir abejojo savo jėgomis, Ieva nuėjo į pokalbį dėl darbo, manydama, kad jei bus priimta, darbuosis laikinai. Apsigynusi diplominį darbą, nusprendė likti dirbti dar dvejiems metams, nes darbą registratūroje buvo patogu suderinti su magistro studijomis.
„Po tų dvejų metų buvau apsisprendusi išeiti, nes “išaugau„ poziciją, kurioje dirbau, be to, dirbau ir kalbos redaktorės darbą.
Bet mane labai stengėsi sulaikyti tuometinė vadovė, sakė, kad ateityje mato mane einančią aukštesnes pareigas, kad planuojama atidaryti dar vieną centrą ir kad būsiu reikalinga.
Taip susidėliojo, kad laikinas darbas tapo ne toks laikinas - dirbu daugiau nei 6 metus“, - su šypsena pasakojo I. Ašmonienė.
Registratorės darbą iš pradžių dirbusi Ieva iš tiesų „užaugo“ - šiuo metu ji styguoja Kretingoje ir Klaipėdoje įsikūrusių centrų registratūrų personalo - 19 žmonių - darbą.
„Buvo šiek tiek keistas jausmas, kai tapau vadove registratorėms, kurios mokė mane vos atėjusią dirbti. Tačiau visos jos mano pakilimą pareigomis sutiko geranoriškai, atsižvelgia į tai, ką sakau.
Man pačiai reikėjo perlipti tą kartelę, kad jau nesu mokinė, o esu vadovė ir turiu ne tik pagirti, bet ir pasakyti pastabas. Bet manau, kad patekau į labai gerą komandą ir dirbu su žmonėmis, su kuriais neturiu problemų. Visi dirbame petys į petį ir, galiu sakyti, kad visos registratorės yra mano dešiniosios rankos“, - džiaugėsi Ieva.
Darbe - dalykiškas bendravimas
Pašnekovės atviravo, kad darbovietėje atvirai neskelbia apie savo ryšį ir viena kitą darbo metu vadina vardais.
„Sąmoningai vengiu pasakyti, kad nebūtų kokių nors papildomų klausimų ar prašymų. Po kurio laiko ta informacija paaiškėja ir visi labai nustemba. Klausia, kodėl kreipiuosi vardu, kodėl nesakau „mama“. Atrodytų keistai, jei prie kolegų užsiimtume mamų ir dukrų santykiais. Dabar jau esame įpratusios, kad namų erdvėje vadinu mama, o peržengus darbo durų slenkstį - kolege Rasa“, - pasakojo I. Ašmonienė.
Ji su mama dirba vienoje administracinėje erdvėje, galima sakyti, kad sėdi prie vieno stalo, tačiau išlaiko profesionalius santykius.
„Sunkiausia, kai vyksta konfrontacija tarp slaugytojų ir registratūros ir ieškome problemų sprendimo. Aš ar mano mama kolegoms nepasakome griežtesnio žodžio, bet viena kitai nepabijome, ypač kai norime apginti savo komandą (juokiasi).
Apskritai iš mamos kaip slaugytojų vyresniosios gaunu daugiau pastabų, nei gaučiau iš kito žmogaus, einančio tas pačias pareigas. Taip buvo ir tada, kai dirbau registratore, visada atsiimdavau už visas“, - apie mamos reiklumą pasakojo Ieva.
R. Meškienė pripažino, kad iš tiesų dukrai anksčiau išsakydavo ir nepelnytos kritikos, bet dabar tai jau pasitaiko retai.
Rasa pasidžiaugė, kad jos dukra yra kolegų vertinama ir gerbiama už savo profesionalumą: „Ieva kažkaip stengiasi neparodyti, kad esame mama ir dukra, ypač kai ateina dirbti nauji žmonės. Gal aš pati dažniau ką nors lepteliu (juokiasi).
Bet jau atskiriame, kad darbas yra darbas, o namai yra namai. Žinoma, kartais būna situacijų, kai girdžiu, jog kažkas kelia balsą prieš mano vaiką, tarsi skriaudžia. Kažkas sukirba viduje, bet niekada nesikišu. Palieku spręsti pačiai, nes ji labai savarankiška ir žinau, kad puikiai susitvarkys.“
Motyvuoja komanda
I. Ašmonienė sako, kad pagrindinis iššūkis pradėjus dirbti registratūroje yra medicininė informacija. Gydytojai ir slaugytojai nedirba registratūroje - čia dirba su žmonių aptarnavimu susiję specialistai, bet jie turi suprasti, koks yra medikų darbas. Pirmi trys mėnesiai yra mokymasis dirbti visiškai kitokioje aplinkoje.
"Registratorė visada turi būti aktyvi, įsiklausyti, kas yra sakoma, ir viską labai gerai perduoti pacientui. Joms reikia mokytis naujos sistemos, naujo aptarnavimo standarto, reikia išmokti ir įsiminti daug informacijos apie gydytojus, procedūras, pasiruošimą, priežiūrą, kad būtų galima pacientams suteikti visą informaciją, perskambinti pacientams, į kurių skambučius nespėjo atsiliepti.
Mano nuomone, šį darbą turi dirbti tie, kurie myli žmones. Neįmanoma dirbti šio darbo, padėti, jei nemyli žmogaus, kuriam reikia pagalbos. Be to, žmonės neretai būna pikti, nes jiems skauda, jie nerimauja, jaudinasi, yra išsiblaškę, vėluoja tyrimų atsakymai ar kur nors užtruko gydytojas. Visais atvejais kaltinamos registratorės, kurios tampa pacientų emocijų kempinėmis", - darbo specifiką apibūdino I. Ašmonienė.
Sykiu ji pasidžiaugė, kad netrūksta ir dėkingų, malonių žmonių, kurie ateina padėkoti už suteiktą informaciją, greitą aptarnavimą.
„Didžiausias įvertinimas registratūrai yra tada, kai iš pradžių skeptiškai nusiteikęs pacientas iš centro išeina su šypsena ir padėkoja už puikų aptarnavimą“, - teigė pašnekovė.
Registratūros personalas specialiai apmokomas, kaip elgtis stresinėse situacijose, kaip „nuleisti garą“ po konfliktų, kaip bendrauti su įvairiais žmonėmis ir tvarkytis su jų emocijomis.
„Labai padeda suburta stipri komanda, kai palaikome vieni kitus stresinėje situacijoje. Kartais tam net nereikia žodžių - užtenka žvilgsnio. Dėl to atsakingai renkamės naujus darbuotojus, kad jie pritaptų prie komandos darbo ritmo.
Jei viena komanda dirba vienu ritmu, su ja sinchronizuojasi ir visas centras. Darniai dirbanti mano komanda, kuria galiu besąlygiškai pasitikėti, mane labai motyvuoja“, - mintimis dalijosi Ieva.
Dukrai antrinusi Rasa taip pat pabrėžė darnios komandos svarbą - tuomet ne tik sekasi sklandžiai dirbti, bet ir darbas tampa kone malonumu. Tai liudija mamos ir dukros prisipažinimas, kad dirbti tiek metų „Northway“ medicinos centruose neplanavo, tačiau čia rado savo vietą ir pasiliko ilgam.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą